Valstybinė šventė: svarbi asmeninė patirtis
Gargždiškės gimnazistės Akvilė Valskytė ir Danielė Domeikytė – Savanoriškos tarnybos Klaipėdos rajone savanorės. Jos savanoriauja Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“, o priimanti organizacija – Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija. Savanorės pasidalijo savo mintimis apie Kovo 11-osios renginius, patirtą žmonių vieningumo jauseną.
Jaunimo žygis griauna stereotipus
Dalyvavau Kovo 11-osios jaunuolių žygyje „Žygiuokime už laisvę“ Gargžduose. Žygeiviai pirmiausia rinkosi prie Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro. Susirinko gausus būrys žmonių iš Gargždų ir Klaipėdos rajono mokyklų, atėjo šeimos su vaikučiais ir net augintiniais, dalyvavo taip pat ir vyresnio amžiaus pilietiškų žmonių. Žinoma, prisijungė ir šauliai bei karo istorijos klubo „Baltijos štormas“ atstovai.
Su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos matematikos mokytoju Giedriumi Žemaičiu ir kitais gimnazistais, nešini mokyklos vėliava, apėjome visą Dovilų karjerą, trumpam sustojome pailsėti, padainuoti, atsigerti arbatos ir leidomės toliau į žygį. Paskutinė stotelė ten, kur ir pradėjome, – Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras. Gerai nusiteikę įveikėme vienuolikos kilometrų atkarpą, gavome tai įrodančius pažymėjimus ir galiausiai atsisveikinome.
Tai buvo puiki patirtis – susipažinau su naujais žmonėmis, dar kartą išbandžiau save tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Pasijutau dalis kažko labai nedidelio, bet tuo pačiu labai svarbaus. Manau, kad šiais metais Kovo 11-osios šventė išsiskyrė savo nauja idėja ir tikslu: Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro projektas siekė įtraukti kuo daugiau jaunimo, buvo raginamos dalyvauti ir mokyklų prezidentūros.
Nesigailiu dalyvavusi šiame žygyje, nes manęs dalyvauti niekas nevertė. Mano asmeninis tikslas – sulaužyti dažnus stereotipus, kad valstybinių švenčių minėjimai yra nuobodūs. Draugiškas žygis – tai įrodymas bendraamžiams, kad tokia veikla gali būti smagi, įdomi ir tikrai dvasiškai praturtinanti.
Danielė DOMEIKYTĖ
***
Vėliavų eitynėse jautėsi vienybė
Kovo 11-oji – tai mums visiems be galo svarbi diena, kurią turėtume švęsti kaip meilės Tėvynei bei pilietiškumo parodymą. Juk nuo šios dienos atkūrėme savo Nepriklausomybę!
Prieš kelerius metus nejaučiau jokios pareigos ar noro švęsti šią dieną, manau, priežastis buvo laisvės supratimo stoka.
Šiais metais didingos dienos minėjime dalyvavau Klaipėdoje. Jis skyrėsi nuo praėjusių tuo, kad galėjome susirinkti visi kartu švęsti šią dieną, dalyvauti minėjime gyvai. Pandemijos karantinas šią galimybę anksčiau buvo atėmęs.
Kovo 11-ąją susibūrėme ramiam, bet jautriam susitikimui. Klaipėdos miesto 770-ojo jubiliejaus proga pasiūtos simbolinės 77 metrų ilgio vėliavos nešimo eitynėse dalyvavo nemažai žmonių, juos lydėdama policija šiek tiek slopino eismą, būgnininkai garsiai mušė maršą. Nuotaika vyravo dviprasmiška: buvo džiaugiamasi mūsų valstybės svarbia švente, Nepriklausomybės prasme, bet ir liūdima dėl laisvės kovų Ukrainoje aukų. Manau, visi tuo metu kažkiek mintimis buvome su tais ukrainiečiais, kurie kasdien bombarduojami agresorės Rusijos, kuriems trūksta pagalbos ir yra netekę namų.
Po eitynių valgėme nuostabų varškės pyragą ir klausėmės grupės „Kandis“ koncerto. Džiugu, jog giedojome ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos himnus taip išreikšdami palaikymą. Kovo 11-osios minėjimas šiais metais man pasirodė ypatingai jautrus, teko matyti apsiašarojusius žmones, kurie užjaučia kenčiančius karo baisybes brolius ir seseris bei tuo pačiu gėrisi laisvai lakstančiais ir lietuviškai kalbančiais vaikais. Man atrodo, kad visų svarbiausia buvo žmonių vieningumo pajauta.
Akvilė VALSKYTĖ
