Veiviržėniškiai apie laisvę, praeities ir dabarties jungtis
Jurgio Šaulio gimnazijos bendruomenė prisijungė prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietimo minėti Sausio 13-ąją.
Minėta institucija renginio anonse akcentavo, jog pilietine iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ prisimenamas 1991 metų sausis, kai vienybės ir laisvės siekio vedini Lietuvos piliečiai pasiekė istorinę pergalę. Tauta atsilaikė prieš sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų agresiją bei bandymą karine jėga įvykdyti perversmą ir apgynė atkurtos valstybės nepriklausomybę. Taip pat priminta, kad Laisvės gynėjų dienos minėjimas yra puiki proga parodyti ne tik sau, bet ir visam pasauliui (taip pat ir potencialiems agresoriams), kad ir šiandien esame vieningi ir pasiruošę apginti iškovotą laisvę. Tradicinis iniciatyvos simbolis – žvakė, kuri simbolizuoja gyvybę, šviesą, teisingumą, atmintį ir vienybę nuo 8 valandos ryto dešimčiai minučių nušvietė gimnazijos langus. Dieną prieš technologijų pamokos metu penktokės dekoravo šviečiantį Lietuvos kontūrą neužmirštuolėmis, kitų klasių mokiniai – mokyklines erdves tematiniais piešiniais, žvakučių instaliacijomis. Pedagogų metodinėse grupėse generuotas idėjas sujungė direktorės Laimos Navickienės, pavaduotojų ugdymui Karolio Pugačiausko ir Jurgitos Rudienės pozicija valstybinių atmintinų dienų proga realizuoti kompleksinius, platesnio spektro, įtraukiančius, bendruomeninius renginius. Šįkart pasirinkta Sausio 13-ąją papildomai paminėti ir prie Lietuvos Nepriklausomybės paminklo, pastatyto 1932 m. Veiviržėnų miestelio centre: plazdant prasmingoms mintims vėjyje, gyvai gimnazistų ir pedagogų, kitų bendruomenės narių chorui atliekant Lietuvos valstybinį himną. Muzikos mokytoja Jovita Jokšienė pasidžiaugė renginio masiškumu – seniai bebuvo, jog vienoje vietoje taip susirinktų gimnazijos bendruomenė. Taip pat į akis krito apgalvota organizacija, lydintys, perėjose budintys mokiniai, rimtis ir susikaupimas.
Svarbu perduoti žinią jaunajai kartai apie 1991 metų sausio įvykių prasmę mūsų valstybei. K. Pugačiauskas, kreipdamasis į minėjimo dalyvius, akcentavo šeimos, mokyklos bei valstybės laisvę, kaip greitai ji gali būti prarasta ir vėliau sunkiai pasiekiama. J. Rudienė priminė buvusi bene septintokė, kuomet su radijo imtuvu atbėgusi į šią vietą. Tuomet miestelyje su garsiniais signalais, perspėdamos apie pavojų, važinėjo gaisrinės mašinos, kai kurie kiti automobiliai. Anksčiau kalbinta mokytoja Ineta Ruškė laisvės ir Nepriklausomybės svarbos akcentus sieja su artimų žmonių išgyvenimais bei praradimais sovietinės okupacijos metu.
„Vienas mano senelis buvo partizanas, atsidūręs tremtyje, jo žmona partizanų ryšininkė. Ilgą laiką tai buvo šeimos paslaptis, apie tai bijota kalbėti. 1990 m. atkurtoje Lietuvoje senelis aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. Kitas senelis su žmona ir dviem vaikais ištremtas į Sibirą už tai, kad turėjo žemės. Nuo patirto streso, siaubo išgyvenimų tremtyje senelio žmona išprotėjo, ten buvo uždaryta į sovietinę psichiatrinę ligoninę. Kai po 5 metų tremties leista sugrįžti, senelis į Lietuvą parsivežė ligonę, kurios sveikata niekada nebesugrįžo“, – papasakojo šeimos istorijos fragmentus keletą metų po studijų gimnazijoje dirbanti mokytoja I. Ruškė.
Žvelgdamas į Nepriklausomybės paminklą prisiminimais dalijosi ir mokytojas Adomas Neimontas. „Veiviržėnų centre pastatytą Kosto Rameikos sukurtą Nepriklausomos Lietuvos valstybės simbolį sovietinė valdžia šeštame dešimtmetyje buvo sumaniusi sunaikinti buldozeriais. Tačiau vis dėlto dalis lietuvių sugebėjo prisitaikyti, bet nesusitaikyti su sovietų valdžia. Tuometis Veiviržo kolūkio pirmininkas Vaclovas Daugėla turėjo kietą stuburą ir, galima sakyti, tiesiogine prasme atstovėjo paminklą, kuris išliko iki Sąjūdžio, atkurtos Nepriklausomybės laikų, užtinkuotu užrašu: ,,Per amžius budėję laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“, – kalbėjo A. Neimontas.
Mokytojas prisiminė, kad 1991 metų sausio 13-osios naktį per radiją išgirdę kvietimą, jog reikalinga žmonių pagalba Lietuvai, prie paminklo susirinko keletas vyrų. „Buvo pranešta, jog mus iš savivaldybių centrų nukreips ten, kur labiausiai reikės paramos valstybės institucijų apsaugai. Per naktį budėjome Klaipėdoje, Liepų gatvėje saugodami savivaldybę. Ryte mums padėkojo, sakė, galite iš čia skirstytis. Kitą dieną apie 10 Veiviržėnų krašto vyrų su judrėniškiu Vaclovu Rupšiu, jo mikroautobusu išvykome į Vilnių. Prieš miestą autostradoje mus sustabdė ginkluoti, tepaluotomis rusiškomis karinėmis uniformomis, su dyzelino kvapu neaiškūs vyrai ir rusų kalba paklausė, kur, ko vykstame. Buvome susitarę iš anksto sakyti, jog važiuojame į kiną, tad praleido. Nors Vilniuje buvo šalta, prie Seimo rūmų budėjome keletą dienų, epizodiškai pailsėdami profesinės mokyklos patalpose“, – prisiminimais dalijosi pedagogas A. Neimontas.
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje vienijantį faktorių – išsaugotą laisvę, Sausio 13-osios svarbą, reikšmę norėjosi perduoti ne tik iš istorijos vadovėlių bei negausių dokumentinių kadrų, bet ir svarbių įvykių gyvais liudininkų pasakojimais. Taip prasmingai sujungėme praeitį ir dabartį.
Arūnas MIKALAUSKAS
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas
