Žoliautoja ragina sveikatos semtis iš gamtos
Osvaldo GIRČIO nuotr.: J. Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė gyrė knygos „Ir ateis ta diena“ autorę G. Bružienę už vaizdingus pasakojimus, džiaugėsi vyro Lino nuotraukomis. Jai pritarė ir Savivaldybės tarybos narė Loreta Piaulokaitė-Motuzienė. Su tėveliais kartu – ir jaunėlis sūnus Aistis, kuris žada būti botaniku ir rašytoju.
44 žolės ir vienas grybas – taip trumpai savo knygą „Ir ateis ta diena“ pristato gerduvėniškė žoliautoja Giedrė Bružienė. Praėjusių metų pabaigoje išleistus pasakojimus apie žoleles skaitysime šiemet minėdami 100-ąsias habilituotos biologijos mokslų daktarės, vaistininkės, žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės gimimo metines. Seimas, jos metais paskelbęs 2020-uosius, siekia skatinti Lietuvos visuomenę domėtis vaistiniais augalais.
Gydančios puošmenos
G. Bružienė, Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešojoje bibliotekoje pristatydama savo knygą „Ir ateis ta diena“, atkreipė klausytojų dėmesį, kad ja galima remtis ir gydymosi, ir pažintiniais tikslais. Vaizdingi, sodrūs pasakojimai apie vaistinius augalus pagrįsti žiniomis, už kurias Giedrė dėkinga savai žemei, tėvams, mokytojui Virgilijui Skirkevičiui, provizoriui Edvardui Kazlauskiui, anytai Kazimierai. Nepasiklysti pievoje tarp įvairiausių žolelių padės puikios knygos nuotraukos, kurių autorius – Giedrės vyras Linas.
Ne vienas Giedrės aprašytas augalas auginamas kaip darželio gėlė. Viena iš jų – bergenija. Kalbėdama apie jos teikiamą naudą žoliautoja mini kaip inkstų, prostatos, kiaušidžių ligų gydytoją, kuri stabdo kraujavimą, stiprina kapiliarus, naikina organizmo nuodus. Pavasarį tvarkydamos darželius moterys turėtų susirinkti rudus, sudžiūvusius bergenijų lapus, nes būtent iš pernykščių lapų ir ruošiama arbata.
Kraujo spaudimą mažinančių žolelių yra ne viena, bet ką daryti tiems, kurie vaikšto galvas nuleidę? Jiems G. Bružienė siūlo pagerti jonažolių arbatos – ir spaudimą pakels, ir nuotaika pagerės. Ir ko verkšlenti? „Jei regėjimas prastėja, vadinasi, jau viską šiam pasauly pamatei. Jei dantys krenta – valgyk minkštesnį maistą. Osteoporozė irgi nėra taip jau blogai – kaip sunkiais kaulais į dangų pakilsi?“ – šmaikštauja žoliautoja.
Darželių puošmena rausvažiedė ežiuolė ne tik stiprina imunitetą, pasak G. Bružienės, bet ir padeda įveikti bakterijas, gripą ir daug kitų bėdų. Tik visur reikalingas saikas – arbatą gerti ne ilgiau kaip 3 savaites. Kitaip poveikis gali būti atvirkštinis – slopins imunitetą. Dar vienas gražiai žydintis augalas – bulvinė saulėgrąža, kurios požeminė dalis vadinama topinambu. Kaip ir valgomosios bulvės, taip ir šios į Europą atkeliavo iš Amerikos. Žiemines bulves, pasak Giedrės, galima valgyti žalias, virtas, troškintas. Jas turėtų prisiminti sergantieji mažakraujyste, senyvi, linkę storėti žmonės, o ypač sergantieji diabetu. Beje, nuo cukraligės tinka ne tik gumbai, bet ir lapai, ir geltoni žiedai. Žoliautoja ir valgomąją bulvę, tik ne virtą, o žalią, ragina išbandyti kaip vaistą: „Pirmą dieną – kąsnis, antrą – du. Ir taip penkias dienas. Vandens atsigerti tik po pusvalandžio. Po pertraukos pakartoti. Praeis uždegimai, rūgštys.“
Ir vaistas, ir prieskonis
Jei ką gąsdina tokie patarimai ir galvoja, kad ims viduriuoti, žoliautoja nuramina: „Geriau dugnas kiauras negu galva kiaura.“ Anot jos, geriau nieko savy nelaikyt: išviduriuot visas „zlastis“, šykštumą, pavydą, žodžiu, mūsų kasdienius nuodus. O dugną užrauks pelynų, dirvuolių arbata, bet štai jei galva kiaura – niekas nebepadės. Kiečiai, augantys ir patvoriuose, tiek nusipelnė, kad prieš penkerius metus gavo Nobelio premiją už maliarijos gydymą. Na, o lietuviams Giedrė jais pataria „išsigremžti trejų metų cepelinus iš žarnyno, smėlius, dumblius, pelėsius ir visokius kirmius.“ Tam reikės 10 dienų pagerti kiečių arbatos po puodelį per dieną. Kaip ir daugelio augalų, taip ir paprastųjų kiečių naudinga ne tik arbata – lapeliai gali būti naudojami kaip prieskoniai, tad žoliautojos knyga patiks ir šeimininkėms, o pasiskaičiusios kitais metais šventinę žąsį keps galbūt prikimšusios nuplikytų kiečių stiebų.
„Jokio šašlyko neruošiu be bitkrėslių lapelių“, – sakė Giedrė, ragindama ir dėl sveikatos, ir dėl skonio pasidomėti šiais geltonai žydinčiais augalais. Dezinfekuojančių savybių turinčios bitkrėslės tiks ne tik mėsai ar žuviai įtrinti, bet jų nuoviras – ir kambariams plauti. Ir galva nustos skaudėjusi, ir nervai nebeims.
Žoliautojos G. Bružienės knygoje rasite išvardintas 44 vaistinių augalų ir vieno grybo savybes, kaip ir perspėjimus, kam ir kada kokių arbatų, nuovirų ir kt. vartoti nepatartina ar visai negalima.
Tie, kurie kas vakarą prieš lipdami į lovą išgeria valerijonų lašų, gal nėra girdėję, kad jie ramina tik dvi valandas. G. Bružienė pataria su valerijonais elgtis atsargiai: „Einant gult tikrai negert, nebent kas labai sujaudino, didelė nelaimė, stresas. Geriau juos vartoti mišiniuose su sukatžole, nes ši veikia kur kas ilgiau – 8 valandas.“
- Kad žolelės turi stebuklingų gydomųjų savybių, niekas neabejoja. Tik ar visi žinojot, kad sunkiai išnaikinamas arba beveik neišnaikinamas ir daržininkų, žemdirbių keikiamas varputis yra vaistų vaistas? O štai per karą varpučius net malė ir iš jų miltų kepė duoną.
Laima ŠVEISTRYTĖ
