Doviliškė romanų autorė nestokoja drąsos kurti
„Tie laikai, kuomet erotinė literatūra buvo tabu, liko toli praeityje. Skaitytojas tapo laisvesnis ir tolerantiškesnis“, – įsitikinusi erotinių romanų autorė, doviliškė D. Kontenienė.
Išraiškingų akių raudonplaukės Donatos KONTENIENĖS nesumaišysi su niekuo. Doviluose gerą dešimtmetį gyvenanti moteris išsiskiria ne tik ekscentriška išvaizda, bet ir savo pomėgiu – rašyti erotinius romanus. Jų moters knygų lentynoje – jau penki. Su skaitytojų pamėgta knygų autore kalbamės apie jos gyvenimo būdą, artimųjų požiūrį į netradicinį saviraiškos pasirinkimą.
Išlaisvinti žodžiai liejosi
– Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų, kaip rašytojos, karjera.
– Iš prigimties esu vadinamasis pelėdžiukas ir tikroji mano diena prasideda tik gerokai po 20 val. Mano vyro ši keista būdo savybė niekuomet nežavėjo, mat vakarais aš visuomet imu ką nors brazdinti spintelėse ar tiesiog slampinėju po namus, ieškodama sau veiklos. Vieną vakarą neiškentęs mano „pelėdžiavimo“ jis pasiūlė man paskaityti knygą. Atsakiusi, jog visos esančios namuose jau ne kartą skaitytos, o kulniuoti į biblioteką pernelyg vėlus metas, išgirdau raginimą parašyti savo. Ilgai nelaukusi sėdau prie kompiuterio ir žodžiai pradėjo lietis iš manęs lyg lūžus kokiai užtvankai. Nuo mažumės mėgau kurti istorijas galvoje, tad panašu, kad man reikėjo tik nedidelio paskatinimo.
– Parašyti – viena, kaip išleisti – visai kas kita. Kaip pavyko prasibrauti iki leidyklų? Juk parašyti knygą šiuolaikinėje visuomenėje jau tapo kone mados reikalas.
– Pradėjusi rašyti nemaniau, kad mano kuriamos istorijos nukeliaus toliau nei gerų bičiulių rankos, todėl labai nustebau, kai jie kone vienbalsiai ėmė mane raginti, kad nusiųsčiau rankraštį į leidyklą. Ilgai nedvejojau, nes vadovaujuosi posakiu „Niekas per galvą neduos“. Ir iš tiesų nedavė. Teigiamas atsakymas iš leidyklos atskriejo vos po kelių savaičių.
Šiuo metu esu išleidusi jau penkis erotinius romanus. Pirmoji mano knyga „Septynetas“ ir jos tęsinys „Septynetas. Amžinai tavo“ pasakoja imigrantės lietuvaitės Gabrielės ir įtakingo italų kilmės naftos magnato Antonio istoriją. Šiame pasakojime nestinga aistros, paslapčių ir nuodėmių, kuriomis be jokios sąžinės graužaties mėgaujasi klubo „Septynetas“ nariai. Trečioji mano knyga „Barakuda“ patiks tiems, kurie mėgsta šmaikštesnes, lengvesnio siužeto knygas. Aštriais sąmojais ir kandžiomis replikomis skaitytoją džiugins Viktorija ir jos asmens sargybinis Žanas. Ketvirtasis romanas „Kažkas naujo, arba 47A“ ir dar šio mėnesio pradžioje pasirodęs jo tęsinys „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“ nukels skaitytoją už Atlanto, į megapolio gausmo kupiną Manheteną ir dykumos karščiu alsuojančią Arizoną. Šiose dviejose knygose pasakojama išlepinto milijonieriaus Danielio ir naivios menininkės Jumos meilės istorija.
Užuot vengusi mėgaujasi
– Kodėl pasirinkote būtent erotinių romanų kryptį?
– Aš pati esu gana erotiška asmenybė. Man erotika – tai gyvenimo prieskonis, kuriuo reikia mėgautis, o ne vengti. Ne išimtis – ir mano knygos.
Džiaugiuosi, kad kaip rašytoja jaučiuosi labai mylima ir vertinama. Neretai sulaukiu kvietimų į susitikimus su skaitytojais ir visuomet mielai juose apsilankau. Manau, kad tie laikai, kuomet erotinė literatūra buvo tabu, liko toli praeityje. Skaitytojas tapo laisvesnis ir tolerantiškesnis. Tą matau ir minėtuose susitikimuose su skaitytojais. Jų amžiaus įvairovė tai tik paliudija.
– Ar galite pasidžiaugti ir šeimos palaikymu?
– Be abejo. Šeima labai palaiko. Nuo bemaž šimtametės, dabar jau anapilin iškeliavusios močiutės iki krikšto dukrų, kurios mano romanų dėl turinio su „S“ raide dar neskaitys gerą dešimtmetį. Visi džiaugiasi ir skatina nesustoti rašyti, bet didžiausią motyvaciją kurti ir toliau man suteikia mylimas vyras Mindaugas.
– Tradicinis klausimas rašytojams: ar Jūsų pačios gyvenimo fragmentai atsispindi romanuose?
– Žinoma. Kad ir koks talentingas būtu rašytojas, jis visgi nepajėgs sukurti visko. Nesugebės atsiriboti nuo savo potyrių ir emocijų, tad mano kuriamose istorijose išties daug tikrų detalių. Kai kurios iš jų mano regėtos, patirtos, kai kurios – paskolintos bičiulių. Ne veltui sakoma, kad su rašančiu žmogumi bendrauti reikia atsargiai. Nežinai, kas ir kada gali papulti į naują jo romaną. Mane labiausiai įkvepia kurti muzika ir pats gyvenimas, tai didžiausios ir mylimiausios mūzos.
– Ar knygų rašymas yra ir Jūsų pragyvenimo šaltinis, ar paraleliai dirbate kokį nors labiau įprastą darbą?
– Rašymas – mano hobis, savirealizacija. Tikrasis mano darbas yra su skaičiais, o ne su raidėmis. Tėvų įmonėje aš dirbu buhaltere.
– Kokie ateities užmojai?
– Svarstau apie galimybę išversti savo knygas į užsienio kalbą. Dar labai norėčiau, kad pagal kurią nors istoriją būtų sukurtas kino filmas, bet kol kas tai tik noras.
P. S. Prisijunkite prie Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ puslapio feisbuke ir artimiausiu metu laimėkite vieną iš D. Kontenienės knygų „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“.
Agnė ADOMAITĖ
Asm. albumo nuotr.
