Visokia būna laisvė…
Šiandien Maciuičiuose tebėra Laisvės gatvė. Gražus pavadinimas, tiesa? Tik jis slepia ne pačius gražiausius istorijos puslapius. Beje, netrukus (tik dabar!) bus pakeista šioje gatvėje buvusi Laisvės ūkio stotelė. Koks dar laisvės ūkis? Na, žinoma, buvęs „Laisvės“ kolūkis. Knygos „Pabėgėliai“ (lietuviškas leidimas 2016 m.) autorius Erikas Tažis rašo:
„Į Sibirą išvežė tas šeimas, kurių giminaičiai buvo miške. Miškiniams darėsi vis sunkiau slapta gauti maisto. Ilgainiui miškinių lankymasis retėjo.
Mūsų kaime kolektyvizacija buvo baigta 1949 metais. Kolūkis buvo pavadintas „Laisvė“. Jame buvo Ežaičių ir Maciuičių kaimai. Dabar milicija ir stribokai gavo naujo darbo. Jie lydėdavo komisijas, kurios naujuosius kolūkiečius „ragino“ viską atiduoti kolūkiui. Reikėjo atiduoti gyvulius, sėklą, grūdų atsargas, padargus ir pastatus, jeigu jie buvo tinkami kolūkiui. Jie išversdavo visus kampus, klėtį, daržinę ir ieškojo paslėptų atsargų. Gyvuliai ir nenuimtas derlius buvo konfiskuojamas. Tokios komisijos lankėsi periodiškai, vis tikėjosi dar ką nors rasti. Nors buvau paauglys, jaučiau, kad tai grėsmė mūsų pragyvenimui. Ypač mane šiurpino, kai jie tikrino ne tik paloves, bet ir čiužinius, ir pagalves – ar tai ne grūdų maišiukas. Atplėšdavo net medines grindis ir tikrino, ar klėtyje siena ne per stora. Ilgom metalinėm lazdom badydavo šieną ir šiaudus, ieškodavo paslėptų atsargų. Prieš kolektyvizaciją panašiais būdais versdavo atpilti pyliavą ar tikėdavosi aptikti pasislėpusių miškinių.
Visa tai ūkininkai turėjo ištverti dešimt metų. Tas plėšikavimas prasidėjo 1941-aisiais. Visų pirma Raudonoji armija, vėliau vokiečiai, vėl Raudonoji armija, o galiausiai tarybų valdžia.“
Eriko Tažio tėvas, buvęs Maciuičių stambus ūkininkas, traukęsis į Vokietiją, bet grįžęs, kolektyvizacijos pradžioj visaip išsisukinėjo nuo stojimo į kolūkį, bet buvo palaužtas. Sakydavo: „Mes galime rinktis tarp velnio ir belzebubo, tarp Sibiro ir pėros.“ Vėliau jis prižiūrėjo kolūkio arklius.
Nors gyvenimas kolūkiuose, viską atėmus iš stambių ūkių ir šiaip taip sureguliavus tvarką, šiek tiek pradėjo gerėti, Jokūbas Tažis visą laiką keikė sovietų valdžią, kolūkius ir galiausiai nusižudė, o Eriko motina Andė su šeima ir netgi visa gimine išvyko į Vokietiją.
Nors Laisvės gatvės pavadinimas grįžusiam aplankyti tėviškės po kelių dešimtmečių Erikui Tažiui, šiuo metu gyvenančiam Švedijoje, kaip ir sunaikinta buvusio jo turtingo tėvų ūkio vieta Maciuičiuose, nesužadino pačių maloniausių jausmų, šiandien, minėdami tremčių metines, turime galimybę mokytis iš istorijos, džiaugdamiesi tikrąja laisve.
Daiva Beliokaitė
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja
