Prievolės, paklydusios pievose…
Lietuvos žemėlapis metų pabaigoje vėl raudonuoja. Tai Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos kalėdinė „dovanėlė“ šalies ūkininkams. Raudonai pažymėtose teritorijose vėl reikalaujama atkurti suartas daugiametes pievas ir ganyklas, vėl primenama apie prievoles, o to nepadarius grasinama sankcijomis.
NMA nuo gruodžio 13 d. individualiais pranešimais apie tai informuos pareiškėjus. Pagal NMA nuostatas atkurti išartas pievas kiekvienas privalės iki 2024 metų savo paraiškos pateikimo dienos – sveiki sulaukę Šventų Kalėdų. Prie Kūčių stalo galvokit, kur pirksite daugiamečių žolių sėklų ir kaip aparsite lietingą rudenį vargais negalais pasėtus žiemkenčius. Nebent suartas plotelis nesiektų pusės hektaro, tada, girdi, nereikėsią. Visa kita – pyškinkite lauk! Absurdas? Ūkiškai galvojant – taip. Bet ūkiškai galvoja ne visi. Atrodo, kad bent jau Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų duetui, prisidengus Briuselio gairėmis, labiau miela „groti“ žemdirbių nervais, nei galvoti, kokius sprendimus priimti, kad nuo jų būtų ne blogiau, bet geriau.
Ar vien ūkininkai kalti, kad esame tokioje situacijoje, kokioje esame, ir verkiame trūkstantys gražių gėlėtų pievų? Kur jas padėjome, ant kokio aukuro ir kokiems dievams paaukojome? Lietuvos laukai virto neužmatomomis kviečių ir rapsų stepėmis, kiaulės išnaikintos, karvės mūsų krašte baigia išnykti, miestiečiai rauda norintys gamtos ir kuo natūralesnių produktų, bet pigiau apsipirkti tenka Lenkijoje – kalti ūkininkai?
Skaityk, ką nori, ieškok informacijos, kur nori – pievų būklės gerėjimas visada buvo susijęs su gyvulininkystės plėtojimu.
Ne burtų lazdele mostelėjus Lietuva iš gyvulininkystės ir mišrių ūkių krašto tapo gana didele grūdų eksportuotoja. Kodėl taip nutiko, reikėtų paklausti žemės ūkio politikos formuotojų ir visų lobistų, kurie iki šių dienų stengiasi Lietuvoje išnaikinti gyvulininkystės ūkius. Ypač mažesnius ir mažus, paliekant stambius koncernus. Pati Premjerė šiemet per pieno tiekėjų streiką, gyvenime gal nė kartą fermoje neapsilankiusi, teigė, kad stambūs ūkiai primelžia žymiai daugiau pieno, negu kokie ten mažyliai.
Jau keleri metai rajonuose veikę pieno surinkimo punktai buvo uždaryti, ir į mažuosius pieno tiekėjus numota ranka. Žinoma, kad dideliam pienovežiui patogiau atvažiuoti į fermą ir ten iš karto susipilti kelias tonas pieno, suprantama, kad mėsinių galvijų supirkėjams paprasčiau atsivaryti furgoną ir pasikrauti jį jaučiais, nei susirankioti gyvulius po kelis ūkelius. Bet už visų tų ūkelių – žmonės, palaikantys kaimų gyvybingumą. Į tai žemės ūkio ministras viešai rėžia, kad problemos čia nemato, šiuo metu vyksta (?) natūralus ūkių stambėjimas. Jam norisi rėkte prieštarauti – vykdomas! Ir labai kryptingai. Bet kas tą balsą tyruose išgirs.
Dėl to ir nereikėtų verkti, kad nyksta pievos. O ką jose ganyti? Jau ir šiaip karvutes laukan leidžia tik smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Didelėse fermose, kokias ateityje ir tenorima matyti, gyvuliai ištisus metus laikomi tvartuose ir po pievas jau nebraido, po kelis kartus intensyviai šienaujamos pievos toli gražu neprimena tų idiliškųjų senovinių, čia gamtinei įvairovei vietos lieka nedaug.
Grūdininkams pievos nereikalingos. O šienas – kur jį dėsi? Dar niekas nepasiūlė gudraus sprendimo, ką daryti su nupjauta ir niekam kitam, be karvės, nereikalinga žole.
Bet štai žemėlapis vėl raudonuoja nuo privalomų atkurti pievų, net jei tai menki lopinėliai ir yra mišriuose ar gyvulininkyste užsiimančiuose ūkiuose, kokių vis dar nemažai Žemaitijoje. Nesvarbu, jei viso labo tenori savo gyvuliams pats užsiauginti grūdų. Jų auginimą jau reglamentavo ŽŪM, nepasisėsi avižų ten, kur nori. Negalima atnaujinti ir kokios karklynais beužželiančios pievos, kuriose gali ganyti nebent avis, nors jų ir neketini auginti. Dar taip neseniai ta pati NMA akylai stebėjo ir baudė už kiekvieną nenušienautą ir atseit apleistą pievos kertę, dabar gi teigiama, kad tai – ne bėda, jose esanti didelė bioįvairovė. Kad tik kaip nors surankiotų pievų likučius trūkstamų pievų skylėms, padarytoms skatinant grūdinių kultūrų auginimą, užlopyti. Tik ne savo padarytoms strateginio planavimo klaidoms pripažinti.
Nagrinėdama tą „prisirpusį“ žemėlapį, pastebėjau, kad bent jau pažįstamose aplinkinėse vietovėse nemažai raudonuojančių plotų pažymėta būtent mišrių ūkių, auginančių savo gyvuliams pašarus, ribose. Tai tokie ūkininkai grūdus galės tik nusipirkti iš grūdų augintojų ar kombinuotųjų pašarų gamintojų? O kodėl grūdininkai pranašesni už mišrių ūkių savininkus? Tik todėl, kad savo laukus išarė anksčiau, nei 2018 metais, kuriuos pievų atkūrimui atskaitos tašku pasirinko NMA? Kodėl ne 2008 metai – žemėlapis atrodytų kiek kitaip. Tiek daug įvairių neatsakytų klausimų, be reikalo sukeltų audringų diskusijų, nervų tampymo, nuostolių. Kaip gaila, kad pievos tapo pykčių ir nesutarimų objektu, iš Lietuvos nukeliavo net iki Briuselio, kai priimdami abejotinus sprendimus valdininkai visai „išėjo į pievas“.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
