Per šventes pabūkime su šeima
Visada skundžiamės, kad atiduodame duoklę darbui, namų buičiai, o vaikams, tėvams nelieka laiko. Kaip laiko nelieka artimiausiems? Juk tai, kad juos turime, yra dovana, bet juos prisimename tik per šventes.
O gal reikėtų kitaip? Gal ne pasaulį keisti, o pabūti su artimuoju, kol dar yra laiko. Ir neteisti. Ar mums atgimimas atneša naujų jėgų ir valios, ar prisimename dar senelius, ar mums svarbu nueiti tik kelią? Pabūkime. Išbūkime. Kartu. Greitas gyvenimo tempas atima dalį mūsų bendrumo ir santarvės. Tai rykštė. Nepamirškime, kas mus atvedė į pasaulį, išmokė gyventi, suprasti, nes iš šeimos atsinešėme didžiulę dalį savo tapatybės. Esame dalis, bet dažnai tai pamirštame.
Prisižiūrime garsių žmonių, kurie, atrodo, yra bene vieninteliai pasaulyje. Jų tėvų mes nematome, negirdime apie vaikams vaikystėje suteiktas galimybes lavintis, bet jų indėlis, žinoma, yra didelis. Kaip mes atpratome nuo šeimos? Pažvelkime, kokie dabar vaikai. Jiems tereikia norų, ne žmonių, ne tikrumo, o žaislų, kažkokių nerealių pasakų vietoj draugystės. O tikrumas yra mūsų šeima. Ji visada kartu, visada šalia, visada paremia, supranta ir kartu moko, o pasimokyti visada yra ko. Kartais galbūt mes nematome, bet ji mums atsiliepia. Kartais pamirštame, bet ji mums atleidžia. Tai yra pagrindas, kad būtume stiprūs ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Liveta PATAPAITĖ
