Pakako tik vieno skambučio

Asociatyvi nuotr.

Mano sodyboje auga didžiuliai medžiai: liepos, gluosniai, neregiai uosiai ir daugybė ąžuolų. Šiemetinė pajūrio gamta nepagailėjo smarkių vėjų ir audrų.
Pirmadienis, spalio 9 d. rytas. Pučia smarkokas vėjas, laužo medžių šakas. Išėjusi į kiemą pastebėjau audros palaužtą ąžuolą galiūną. Pamačiau, kad artinasi didžiulė nelaimė, šalia yra daugiabutis namas, o krisdamas ąžuolas gali kliudyti stogą, išdaužti gyventojų langus. Viskas priklauso nuo to, į kurią pusę pūs vėjas. Skubiai paskambinau į Sendvario seniūniją, išdėsčiau susiklosčiusią situaciją. Pamaniau, kad čia padės bėdoje. Pirmiausia išgirdau, kad ąžuolo pjauti negalima, būtinas leidimas. Maldavau padėti. Po kurio laiko atsiuntė atstovą, kuris apžiūrėjo, nusifotografavo, pamatė ir įsitikino, kad ąžuolas kritinės būklės, ir išvažiavo. Nenuleidau rankų, vėl kreipiausi į seniūniją. Daugiabučio kaimynai irgi nerimavo, kiek žinau, skambino seniūnei, nes manė, kad aš, kuriai po pusmečio sukaks 75 metai, niekur nesikreipsiu. Jie klydo. Aš nerimavau, nes žinau, jeigu medis, augantis mano sodyboje, krisdamas pridarys žalos, atsakinga būsiu tik aš. Vėl skambinau gerb. seniūnei Karinai Novikovai. Išgirdau, kad situacija žinoma, esą leidimo nebereikia, galiu šalinti, bet tuo pačiu pasakė, kad niekuo padėti negali, neturi žmonių, nėra lėšų, be to, medis nuosavoje teritorijoje. Pasiūlė kreiptis į privačias įmones, užsiimančias medžių genėjimu ir pjovimu. Na, tiek iš jos ir sulaukiau „pagalbos“. Daryk, kaip išmanai. Ir prasidėjo mano paieška, kas gali padėti. Nepavyko. Vieni neturi laiko, nes turi daug darbų, kiti pasiūlė tik kitą savaitę. O už paslaugas užsiprašė tiek, kad baisu pagalvoti – nuo 800 Eur ir daugiau. O vienas telefonu atsiliepęs žmogus, galintis šiandien tuoj pat atvykti, užsiprašė 3 200 eurų atlygio ir dar prieš tai turėjau nusiųsti ąžuolo nuotrauką. Nusiunčiau. Ir iš kur imti tokią pinigų sumą? Atsisakiau. Mąsčiau, jaudinausi, kad medis bet kada gali lūžti. Sėdžiu kaip ant adatų, širdis daužosi, geriu vaistus. O gal…, o gal… Protas manęs dar neapleido. Staiga šovė mintis, kad reiktų pabandyti prašyti pagalbos mūsų rajono mero Broniaus Markausko. Nerimauju jau trečią dieną. Trečiadienio vakaras, 19 val. Skambinu merui. Atsiliepia, išsakau savo bėdas ir nerimą. Meras mane išklausė, nuramino ir pasakė, kad esąs ne namie, o Briuselyje ir kad ryt ryte būsiąs jau darbe, o aš galėsiu vėl paskambinti. Vos sulaukiau rytojaus, 8.05 val. skambinu merui. Sužinojau, kad posėdžiauja, kalbėti negali. Liko tik atsiprašyti už sutrukdymą. Na, galvoju, viskas, dabar nebežinau, kur kreiptis. Po valandos sulaukiau netikėto skambučio. Mero paprašytas ir sužinojęs mano bėdas paskambino pats UAB „Klaipėdos rajono energija“ direktorius Marius Žilius (apie šį žmogų esu girdėjusi labai daug gerų atsiliepimų iš vėžaitiškių ir iš rajono žmonių). Pasikalbėjome ir tuoj po gero pusvalandžio atvyko su vienu vyruku, apžiūrėjo medį, įvertino situaciją, kad be bokštelio neapsieis, pavojingas darbas. Pamatė ir ištemptą metalinį lyną, kuris buvo iš vakaro mano sūnaus pririštas prie kito ąžuolo, kad šis šiek tiek prilaikytų krintantį ir nepridarytų žalos. Įvertinę situa­ciją vyrai išvažiavo pasirūpinti reikalingomis priemonėmis. O už gero pusvalandžio įvyko tai, dėl ko nerimavau. Vėjuota diena. Ąžuolas neatlaikė, nulūžo, lynas nutrūko, bet šiek tiek padėjo virstančiam galiūnui pasisukti arčiau tvoros, kuri buvo nuimta blogiausiam atvejui. Tuoj paskambinau gerb. Mariui, pranešiau, kad bokštelis nebereikalingas, nes ąžuolas jau guli ant žemės. Bet vyrai nepaliko manęs prie suskilusio nulūžusio medžio. Atvyko ir pats direktorius M. Žilius su dviem vyrais. Kaip mat viską sutvarkė, supjaustė.
Ačiū Jums, Mariau, ir bendrovės darbininkams (gaila, kad nepaklausiau jų vardų, būčiau į juos kreipusis vardais) už pagalbą ir supratingumą.
O svarbiausia noriu dar padėkoti mūsų Klaipėdos rajono merui B. Markauskui, kuriam pakako tik vieno mano skambučio. Nuoširdus ačiū Jums, mere. Linkiu sėkmės ir sveikatos sprendžiant mūsų rajono žmonių problemas, kurių, tikiu, turite nemažai ir stengiatės ne vienam padėti. Dar kartą įsitikinau, kad paprastam žmogui Jūs esate labai reikalingas ir brangus.
Jovita STANIŠAUSKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių