Saldus miegas svarbiau už kūdikio gyvybę?..
Tai klausimas, kuris kyla po apmaudžiai susiklosčiusios situacijos. Noriu pasidalinti savo šeimos patirtimi, kuri galbūt paskatins kitus žmones pagalvoti prieš kreipiantis pagalbos, galbūt paskatins būti atsargesniems, o galbūt, tiesiog padės man „išlieti širdį“ ir gyventi taps ramiau…
Kovo mėnesį mūsų šeimoje didžiulė šventė – susilaukėme vaikelio. Vaikutis lauktas ir svajotas, tad be galo mylimas, saugomas. Grįžus iš ligoninės pasisekė, mat dar buvo gražūs ir šilti orai. Todėl, klausydami gydytojų rekomendacijų, kasdien, vis keliom minutėm keliavom su vaikučiu į lauką. Kol vieną dieną įvyko tai, kas įvyko. Aš, mano vyras, aišku, mūsų kūdikis ir šuniukas susiruošėme į lauką. Gyvename sodininkų bendrijoje, tad mašinų čia nedaug, ir vaikščiojome gatve. Mūsų judrusis keturkojis (kišeninės veislės, sveriantis vos 2 kg.) šmirinėjo netoliese, tačiau vieną akimirką ėmė ir paspruko pas kaimynus. Jų kiemas neaptvertas, o kieme stovi voljeras, kuriame gyvena vilkinių šeimos šuo. Šunys ėmė loti vienas ant kito, ir vyras, palikęs mane su vežimėliu ant kelio, per pievą ėjo parsivesti šuns. Tada išgirdome, kaip kaimynė išėjusi į lauką pasakė: „Aš jums parodysiu.“ O tai, ką pamačiau po to, privertė mane sustingti. Paskui mūsų šuniuką bėgo palaidas vilkšunis. Įsikibau tvirčiau į vežimėlį, o mintyse sukosi mintis – bėgti ar ne. Tačiau, mano sustingimas neleido man pajudėti, ir tai, ko gero, išgelbėjo mano vaiko gyvybę. Kaimynės šuo pasivaikė pievoje mūsų šunį ir grįžo atgal į kiemą. Išsigandau ne tik aš, bet ir mano vyras. Jis vos ne bėgte nulėkė pas kaimynę paklausti, ką tai reiškia. Kodėl ji tyčia paleido šunį, juk tai pasikėsinimas ir reali grėsmė ne tik mūsų šuns gyvybei, bet ir į mūsų bei mūsų naujagimio. Kaimynė buvo pikta. Pasirodo, ji buvo grįžusi po darbo naktinėje pamainoje, o šunų keliamas triukšmas neleido jai miegoti. Tačiau, tiek mano vyro, tiek mano nuomone, tai ne priežastis siundyti didelį šunį. Su vyru, drebėdami iš baimės ir nervų, grįžome namo. Nusprendėme, kad negalime taip palikti šio reikalo. Jei ne šį karta ir jei ne mes, kitą kartą tokiu atveju gali kas nors nukentėti. Parašiau pareiškimą policijai. Tikėjausi, kad kaimynė bus įspėta. Jei nepaklausė mūsų, tai gal pareigūnas su uniforma galėtų įspėti, jog taip elgtis nedera. Deja. Prabėgus beveik savaitei į kaimynės ir mūsų namus pasibeldė policininkas. Aš dar kartą nupasakojau visą situaciją. Buvo užrašytas paaiškinimas. Išgirdau, jog šioje situacijoje kalčiausi esame mes. Aš nustėrau tai išgirdusi. Mūsų su vyru kaltė – mūsų šuo buvo be pavadėlio. Ir kaimynė turi tris filmuotus vaizdus, kuriuose užfiksuotas mūsų šuo be pavadėlio kaimynės kieme erzinantis jos šunį. Pripažinau kaltę. Gavau įspėjimą. Tačiau niekaip nepavyko įrodyti, jog buvo sukeltas pavojus mano kūdikio gyvybei. Kaimynė išsigynė, kad buvo paleidusi savo šunį, todėl, pasirodo, man reikėjo telefonu nufilmuoti palaidą kaimynų vilkšunį. Bet, kai kurį iš mūsų puola, ar tai būtų šuo, ar užpuolikas, mes mažiausiai galvojame apie tai, kad reikia kažką filmuoti. Tada terūpi likti sveikam ir gyvam. Kaimynė šioje situacijoje jaučiasi visiškai teisi ir nekalta. Deja, policija tos pačios nuomonės.
Šio įvykio metu fiziškai nebuvome sužaloti nei mes, nei vaikas, nei mūsų šuniukas. Tačiau liūdnas pasekmes jaučiu – dėl didelės įtampos ir susinervinimo dar ir šiuo metu jaučiu stiprų fizinį skausmą, po įvykio dingo pienas, tad vaiką tenka maitinti mišinukais. Po išgasčio vengiame eiti ir į lauką, tenkinamės atviru langu ar balkonu. Bet tai menkniekis palyginti su tuo, kas galėjo įvykti.
Ką gi, atsiprašome kaimynės, kad sutrukdėme jai miegoti. Tikrai nesiekiame nei keršto, nei pykčio. Šią istoriją pasakoju todėl, kad gal, neduok Dieve, kažkam bus panaši situacija, ir tai leis nuspręsti, kaip elgtis. O man nereikia kraupaus įrašo telefone, kuris gali kainuoti mano kūdikio gyvybę. Man tereikia saugumo mano vaikui.
Indrė NORVILIENĖ
Reklama: čiužiniai