Sendvario seniūnijos seniūnė artimuosius palepina gardumynais
Užėjus į Klaipėdos rajono savivaldybės Sendvario seniūnijos seniūnės Karinos Novikovos kabinetą, pasitinka tvarka ir dalykiškumas. Tačiau užvėrus jo duris ir sugrįžus namo, oficialus kostiumėlis nusimetamas, o rankose – nebe dokumentai, bet virtuvės įrankiai. Čia, namų aplinkoje, Karina tampa tiesiog moterimi, žmona ir mama, kuriai didžiausias džiaugsmas – lepinti savo artimuosius gardžiais patiekalais ir puoselėti iš kartos į kartą perduodamas kulinarines tradicijas.
Močiučių paslaptys
Karinos virtuvė – tai ne tik vieta maistui ruošti, bet ir erdvė, kurioje nauji skoniai persipina su tradiciniais, perimtais iš seniūnės močiučių lūpų. „Močiutės – mano didžiausias įkvėpimas ir kulinarinių žinių šaltinis, – su šypsena pasakoja Karina. – Nuo mažens sukiodavausi aplink jas virtuvėje, stebėdavau kiekvieną judesį, klausydavausi pasakojimų. Iš jų išmokau ne tik konkrečių receptų, bet ir bendro požiūrio į maistą – kad jis turi būti ruošiamas su meile, atsidavimu ir kantrybe.“
K. Novikova iki šiol prisimena, kaip močiutės ją nuo vaikystės mokė ne tik proporcijų ir ingredientų, bet ir tų nematomų, sunkiai aprašomų niuansų, kurie patiekalui suteikia „sielą“. „Pavyzdžiui, kaip taisyklingai minkyti tešlą, kad ji būtų puri, arba kaip suprasti, kada sriuba jau išvirusi, – dalijasi Karina. – To nepasakysi gramais ar minutėmis, tai tiesiog pajauti.“
Šeimos stalas – širdies centras
Didžiausios Klaipėdos rajone Sendvario seniūnijos seniūnė K. Novikova teigia, kad maisto gaminimas jai nėra pareiga, tai labiau būdas atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos. „Kai grįžtu namo, noriu, kad mano šeima jaustųsi mylima ir palepinta, – sako ji. – O kas gi geriau už gardų namų maistą? Man didžiausias atlygis – matyti, kaip mano artimieji mėgaujasi mano pagamintais patiekalais, kaip susirenkame prie stalo, dalijamės dienos įspūdžiais.“
Novikovų šeima dažniausiai kartu pietauja savaitgaliais. Prie bendro stalo visi bendrauja, diskutuoja, leidžiasi į prisiminimus, kuriuose gyva ir viena Karinos močiučių – šviesaus atminimo Anelė iš Dzūkijos, išmokiusi anūkę gaminti švilpikus, dzūkų vadinamus šiuškėmis.
„Anelės seniai nėra su mumis, tačiau švilpikai iki šiol ant mūsų stalo“, – sako moteris ir džiaugiasi, jog kita močiutė vis dar gyva ir džiugina artimuosius savo patiekalais. Ir visai nekeista, nes ji – konditerė, ilgus metus dirbusi darželio vyriausiąja virėja. „Ji gamina daug ir labai skaniai. Ypač mėgstu jos žagarėlius“, – teigia Karina ir neslepia, jog pati virtuvėje mėgsta išbandyti naujus skonius, eksperimentuoti, tačiau negalinti atsispirti močiučių receptams.
Anot seniūnės, tradicijos padeda išlaikyti ryšį su praeitimi ir perduoti kultūrinį paveldą savo vaikams. Skaniausio savo vaikystės patiekalo – šiuškių – bei žagarėlių receptais K. Novikova sutiko pasidalinti ir su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais.
Švilpikai arba šiuškės
Reikės 2 kg bulvių, 500 g miltų, kiaušinio, 2 šaukštelių druskos, svogūno, šoninės, grietinėlės arba grietinės padažui.
Bulves išverdame sūdytame vandenyje, įmetame į jį svogūną. Išvirtas bulves sutriname, įmušame kiaušinį, suberiame miltus, išminkome. Tada formuojame storą ilgą „gyvatėlę“, ją supjaustome vienodais gabalėliais ir dedame į skardą, išteptą sviestu. Kepame apie valandą iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
Kol švilpikai kepa, padarome spirgų padažą iš šoninės, grietinės arba grietinėlės.
Tada paimame ketaus puodą, sudedame švilpikus, užpilame padažu ir dar kokioms 7 minutėms dedame į orkaitę pasišildyti, bet orkaitė jau turi būti išjungta.
Žagarėliai
Reikės 3 kiaušinių, cukraus pagal skonį, žiupsnelio druskos, miltų, pakuotės grietinės, pakuotės sviesto ir trupučio degtinės.
Kiaušinius sutriname su cukrumi, druska, grietine ir sviestu. Tada dedame miltus. Jų beriame tik tiek, kad būtų galima rankomis minkyti tešlą ir ši neliptų, bet liktų minkšta, elastinga, tik jokiu būdu ne kieta, nes tada ir žagarėliai gausis kieti. Į tešlą taip pat rekomenduojama įpilti šaukštelį degtinės.
Išminkytą tešlą labai plonai iškočiojame, tada keletą kartų perlenkiame ir vėl iškočiojame, pjaustome rombus, kurių viduriuką įpjauname ir išneriame vieną rombo kampą.
Iškočiojame labai plonai, keletą kartų perlenkiame ir vėl iškočiojame. Verdame įkaitintame aliejuje. Jo turi būti tiek, kad žagarėlis plauktų. Iškeptus žagarėlius dedame ant popierinės servetėlės, kad susigertų riebalų perteklius. Tada apibarstome cukraus pudra ir skanaus!
Gintarė KARMONIENĖ
Karinos NOVIKOVOS archyvo nuotr.
