Virtualaus teismo epocha
Viena. Tačiau interneto komentatoriams to užteko, kad užkurto laužo liepsnose sudegtų bet kokia pagarba ir sveikas protas.
Rugsėjo 1-oji mokykloms, darželiams, kitoms švietimo įstaigoms visada yra streso ir lenktynių su laiku metas. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje ši šventė prasidėjo ne tik gėlių žiedais, bet ir virtualiu skandalu. Socialiniuose tinkluose žaibiškai išplito nuotraukos iš dar remontuojamų tualetų, kuriuose nespėta sumontuoti pertvarų. Rangos sutartyje juodu ant balto parašyta – pertvaros bus rugsėjo 2 dieną. Viena diena. Tačiau interneto komentatoriams to užteko, kad užkurto laužo liepsnose sudegtų bet kokia pagarba ir sveikas protas.
Ši situacija puikiai apnuogina tris opias mūsų visuomenės problemas: skubėjimą teisti, konstruktyvaus dialogo baimę ir manipuliacinę mediją, kuri vaikosi pigių sensacijų. Ar socialiniuose tinkluose komentatorių priekaištai dėl pažeisto privatumo yra teisingi? Niekas neužginčys, kad šiuolaikinėje mokykloje higiena ir privatumas yra pamatinės vaiko orumo sąlygos. Jei tualetas būtų paliktas toks visus mokslo metus, piktinimasis būtų visiškai pagrįstas. Tačiau šiuo atveju kritika prasilenkė su realybe. Remontuojama patalpa trečiame gimnazijos aukšte buvo tiesiog neužrakinta, o valytoja joje tvarkėsi, ruošdamasi kitą dieną atvykstantiems meistrams. Tuo metu mokykloje visi kiti sanitariniai mazgai buvo visiškai paruošti, tad jokios realios bėdos, kur oriai atlikti gamtinius reikalus tiek mokiniams, tiek pedagogams, nebuvo iškilę. Beje, mokyklos administracija ketvirtadienio ryte „Bangą“ informavo, kad pertvaros pagal sutarties su rangovais terminą jau pastatytos.
Didžiausia problema čia yra ne pastaba dėl nebuvusių pertvarų tualete, o žeminanti tulžis, kurią komentatoriai išliejo ne tik ant mokyklos vadovybės, jos pakako ir rajono valdžiai, ir švietimo, mokslo ir sporto ministrei. Konstruktyvų rūpestį pakeitė siekis išmesti susikaupusią neapykantą į viešąją erdvę, kurią, beje, seka ir mokiniai. Kaip paskui juos atgrasysime nuo patyčių, patys suaugusieji žmonės tas patyčias skleisdami? Tai – nebe pilietiškumas, o paprasčiausias internetinis chuliganizmas.
Rugsėjo 1-oji ugdymo įstaigoms yra ne tik šventė, bet ir galutinis terminas, reikalaujantis maksimalios logistinės mobilizacijos. Vasarą beveik visose mokyklose, darželiuose vyksta vienokie ar kitokie ūkiniai darbai, o pasirengimo procese susikerta trijų pusių – ugdymo įstaigų vadovų, statybos rangovų ir bendruomenės – interesai. Socialiniuose tinkluose kilęs rezonansas, kurį vėliau pasigavo ir nacionalinė žiniasklaida dėl Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje iki pirmosios mokslo metų dienos nesumontuotų tualeto pertvarų, tapo iliustratyviu pavyzdžiu, kaip vadybinis nesklandumas virtualioje erdvėje transformuojamas į sisteminę krizę.
Klaipėdos rajonas šiuo metu išgyvena itin sparčią demografinę ir infrastruktūros plėtrą. Savivaldybės investicijos į švietimo erdves siekia dešimtis milijonų eurų – nuo grandiozinių projektų, tokių kaip daugiau nei 14 mln. eurų vertės daugiafunkcio centro statybos Sendvario seniūnijoje ar daugiau nei 8 mln. eurų Mazūriškių darželio iki kasmetinių biudžeto asignavimų esamų ugdymo įstaigų patalpų remontui ir modernizavimui.
Remonto darbai ugdymo įstaigose turi specifinį bruožą – jiems atlikti yra skirtas labai ribotas laiko langas tarp mokslo metų pabaigos ir pradžios. „Vaivorykštės“ gimnazijos atveju rangos sutartis numatė pertvarų montavimą rugsėjo 2 dieną. Viena diena be galutinės apdailos elementų nedaro įtakos visam ugdymo procesui, jei patalpa fizinės statybų stadijos metu tiesiog būtų likusi izoliuota. Problema kitoje vietoje – darbinėje stadijoje esanti erdvė dėl žmogiškojo faktoriaus (valymo darbų metu) tapo prieinama ir buvo užfiksuota nuotraukose. Tai – vadybinė detalė, tačiau ji tapo pagrindu daryti prielaidą apie galutinį rezultatą, kuris dar nebuvo pasiektas.
Ši situacija iškelia svarbų klausimą apie verslo ir viešojo sektoriaus partnerystę. Vasaros sezonu statybų įmonės siekia maksimizuoti pajamas, dalyvauja skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose ir prisiima didelį kiekį užsakymų komerciniame, privačiame, o ypač viešajame sektoriuose. Kartais tiesiog neįvertindami savo turimų pajėgumų. Visgi rangovai, dalyvaujantys viešuosiuose pirkimuose ir pasirašantys sutartis su švietimo įstaigomis, privalėtų įvertinti šių objektų specifiką.
Mokykla nėra sandėlis ar gamybinė patalpa, kurios pridavimo terminą galima neskausmingai nukelti savaitei ar dienai kitai. Tai įstaiga, susijusi su griežtu higienos normų reglamentavimu ir šimtų vaikų kasdieniu saugumu. Verslo logika, kai darbai skirstomi pagal pelningumą, o viešieji objektai paliekami paskutinei minutei, švietimo sektoriuje turėtų būti nepateisinami. Rangovų vėlavimas ar balansavimas ant kritinės termino ribos perkelia visą emocinę bei teisinę atsakomybę ant mokyklų administracijų pečių, nors pastarosios neturi tiesioginių įrankių paspartinti statybininkų darbo, išskyrus galbūt sutartines nuobaudas.
Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į dar vieną grandį – mokinių savivaldą. Šiuolaikinė mokykla deklaruoja siekį ugdyti pilietišką, atsakingą ir savarankišką jaunąją kartą. Mokinių taryba ar parlamentas nėra tik formalios struktūros, skirtos renginiams organizuoti. Tai veiksmingas vidinės komunikacijos įrankis. Jeigu mokiniai, pastebėję nebaigtus tvarkyti tualetus ar kitas saugumo bei privatumo reikalavimų neatitinkančias erdves, būtų tiesiogiai ir operatyviai informavę administraciją, situaciją būtų buvę galima išspręsti akimirksniu. Pilietinis aktyvumas prasideda ne nuo viešo skundo socialiniame tinkle, o nuo partnerystės savo bendruomenėje. Pranešimas mokyklos vadovams apie neuždarytą remontuojamą patalpą būtų leidęs administracijai nedelsiant reaguoti – patalpą užrakinti iki meistrų atvykimo ir išvengti nereikalingo šurmulio. Tai būtų buvęs brandžios ir bendradarbiaujančios bendruomenės žingsnis.
Analizuojant viešosios nuomonės reakciją, ryškėja disproporcija tarp problemos sprendimo būdo ir jos masto. Informacijos sklaida socialiniuose tinkluose šiandien veikia greičiau nei instituciniai kanalai. Tai turi teigiamą poveikį, kai reikia viešinti įsisenėjusias, sistemines problemas. Tačiau kai klausimas gali būti išspręstas vienu paklausimu mokyklos administracijai, skaitmeninis eskalavimas tampa ne efektyvus, o priešinantis visą ugdymo įstaigos bendruomenę.
Gimnazijos atvejis rodo, kad ugdymo įstaigoms, nors nuo jų nelabai kas priklauso, reikės dar principingiau valdyti remonto procesų rizikas, o rangovams būtina prisiimti didesnę socialinę atsakomybę. Laimėjusiems remontų ar statybų konkursus Savivaldybė už laiku padarytus darbus padėkoja, bet tiems, kurie „tempia gumą“, reikia itin griežtos prievaizdo akies ir atidžios techninės priežiūros. Tačiau dalis rangovų, laimėję konkursus, kuriam laikui užmiršta savo priedermes, o paskui artėjant pabaigos terminui šturmuoja darbus tuo pačiu šokdindami ir ugdymo įstaigų vadovus, kurie tampa situacijos įkaitais.
Tualetų istorija yra pamoka mums visiems. Mokykla nėra priešiška stovykla – tai sudėtinga ir jautri bendruomenė. Kol neišmoksime pirmiausia paklausti, patarti, padėti vietoje ir laiku, o tik po to teisti, tol gyvensime ne konstruktyvioje valstybėje, o nuolatinio virtualaus karo zonoje, kur didžiausia auka tampa mūsų pačių vaikų ramybė ir pagarba pedagogams.
