Kai kam – apykreivės pušelės likimas
Kartais tylios abejonės ir dejonės pasigirsta iš garbaus amžiaus žmonių lūpų. Pokalbiuose jie atvirai klausia ir jau įsitikinę, kad euro įvedimas atėmė trečdalį jų santaupų, skirtų juodai dienai.
Euras „suvalgė“ trečdalį mūsų ilgus metus taupytų litų ir tai atsitiko tiesiog baltos dienos viduryje, kai mūsų rinkta valdžia išplėšė iš mūsų rankų santaupas. Manau, kad valstybė turės rūpesčių ateityje, nes mes neturime lėšų, reikalingų išeiti į Amžinybę. „Gal pames mus kaip nekrikštytus kur nors kapinių patvoryje, juk kokios laidojimo paslaugos be to euro?“ – klausia ir svarsto garsiai gargždiškiai, prabyla nedrąsiai ir kaimo žmogeliai.
Labai keistai atrodo, kad šalies centrinėje spaudoje nuskambėjo politologo, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekano Algio Krupavičiaus nuomonė viename iš straipsnių „Kas pasinaudojo 2015-aisiais?“ Ypač papiktino profesoriaus išvada, jog euro įvedimo procesas buvęs vienas iš pavyzdinių, palyginti ne tik su kaimynėmis, bet ir su kitomis euro zonos šalimis. Atseit jokių nesusipratimų, jokių klaidų tame procese nebuvo arba bent jau sunku rasti. Todėl verkiant reikia profesoriui padėti.
Minėtas profesorius tartum iš medžio iškritęs ir labai atitolęs nuo kasdienybės. Galbūt valstybės mastu bus sutaupyta lėšų, jog nereikia keisti valiutos verslininkams, kurie pinigais apšapę, o paprasti Lietuvos, ypač kaimo žmogeliai jau atvirai dejuoja, kad naujakurys euras neužsilaiko kišenėje, smarkiai vejasi ir net lenkia paslaugų srityje vargšą buvusį litą. Kaip šito nemato iškilusis profesorius, o lankstosi siekdamas įtikti valdžiai, temdydamas eilinio žmogelio protą? Nejučiomis norėtųsi paklausti ir patarėjo Gintaro Nausėdos, kuris prieš euro įvedimą iš televizijos kanalų neišlipdavo siūlydamas paprastiems žmonėms vos ne rojų ant žemės, prižadėdamas turbūt su šalies valdžios palaiminimu, kad, jei bus kainos keliamos, tai bus baudžiami verslininkai ir kiti panašūs pažeidėjai.
O kaip dabar mūsų gyvenime? Ylos maiše nepaslėpsi. Neliko auksaburnių, net tas pats G. Nausėda nesirodo televizijoje, nes gėda prieš paprastus Lietuvos žmones atsakančiai apsimelavus. Gaila, jog mūsų žmonės tokie tylūs, ramūs, prieš valdžios sprendimus neburnoja, tai ne vokiečiai, kurie išėjo į gatves, ir savo markę apgynė: keitė santykiu 1:1. Mes taip nusipiginome, jog žmonių gyvenimas metaforiškai prilygsta eilutei iš poeto Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“: „Visa prapuolę; tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko“. Tai štai kokia graudžiai skaudi mūsų kasdienybės panorama.
Aš, vietos politikas, neketinu juodinti mūsų gyvenimo ir neturiu tokio tikslo. Kai susitinku gatvėje ašarojančius žmones, kurių žodžiai sminga tiesiog į širdį, viešai sakau, kad ne viskas gražu toje mūsų Lietuvėlėje. Mūsų valdžios sprendimai ne visada yra žmonių buičiai gerinti, todėl aimanos, dejavimai ypač garbių žmonių tiesiog negirdimos arba net ignoruojamos.
Labai gaila, kad profesorius A. Krupavičius žvelgia iš aukštybių (ten viskas gražu, viskas kaip ir turi būti danguje), nenusileidžia ant žemės, o pasiklydęs tarp skaičių vis sau ramiai porina, primiršęs paprastų žmonių kasdienybę. Taip ir lieka kai kurių žmonių likimai panašūs į poeto A. Baranausko aprašytąjį apykreivės pušelės likimą mūsų gyvenimo sūkuriuose.
Albinas KLIZAS
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
P. S. Jei spaudai tikrai rūpi paprasti žmonės, tikiuosi, kad šis rašinys neatsidurs redakcijos archyve arba tiesiog šiukšlių dėžėje. Labai keista, kad žurnalistai vengia nagrinėti ir kitą euro įvedimo pusę, todėl įtikinau save ir prisėdau prie kompiuterio.
