Sniegas nenustelbė tulpių žydėjimo

M. Eidėnienė: „Mano gyvenimas – gėlės. Išeinu į lauką, ir „dūšia“ atsigauna.“

Pavasario pokštai skaudūs ne tik ūkininkams, sodininkams, daržininkams, bet ir puoselėjantiesiems grožį savo sodybose. Gėlių mylėtoja Marytė Eidėnienė iš Mikužių kaimo, šią savaitę žvelgdama į savo apsnigtus augalus, guodėsi, jog prieš gamtą esame bejėgiai. „Pasižiūri į žydinčias tulpes ir šilčiau širdyje. Gėlės – mano gyvenimas, bet jų nei apdengsi, nei užklosi“, – ištarė poetiškos sielos pašnekovė.

Veiviržėnų seniūnijos gyventoja M. Eidėnienė sakė neprisimenanti tokio pavasario. Balandis šaltas ir niūrus, o šios savaitės rytą apstulbo už lango išvydusi apsnigtą kiemą, pievelę. Gerai, kad šalčio nebuvo.

Pravėrus trobos duris, pasitinka ryškiaspalvių tulpių sala. Jų pilna šioje erdvioje senoje sodyboje, tačiau arčiausiai namų labiausiai suvešėjusios. „Išeini į kiemą, ir „dūšia“ atsigauna, – šypsodamasi ištarė Marytė. – Bet šiemet nėra tokio gražumo kaip anksčiau – tikra tulpių žiedų jūra būdavo.“ Ji apgailestavo, kad šaltą pavasarį ne tik nesuvešėjo žiedai, bet ir lapai apšalo. Kai kur tulpes nugraužė sodyboje apsilankiusios stirnos, ir dėl kitų priežasčių išretėjo jų salelės. O per patį tulpių žydėjimą iškrito sniegas. „Mes bejėgiai prieš gamtą“, – atsiduso pašnekovė.

M. Eidėnienė per daugelį metų su dukromis Sigute ir Milda sukaupė nemažą tulpių kolekciją. Pavasarį jų žydėjimas tęsiasi apie tris savaites. „Dabar žydi vidutinio ankstyvumo – dar daug nepražydusių“, – sakė gėlių mylėtoja.

Ji skaito literatūrą apie tulpių auginimą, domisi jų priežiūra. „Įsitikinau, kad naujoviškos tulpių veislės – vienkartinės. Vasaros pradžioje apdžiūvus lapams išraunu svogūnėlius ir iki rudens laikau sausoje, vėsioje vietoje. Rugsėjį vėl pasodinu, – dalijosi patirtimi M. Eidėnienė. – O senovinės, raudonosios tulpės daugelį metų auga toje pačioje vietoje ir gražiausiai žydi, tik reikia pavasarį patręšti.“

Visos tulpės jai patinka, bet pasakiškai gražios didelės, purėtosios, tik šiemet menki jų žiedeliai. „Pasižiūri į tulpes, ir šilčiau širdyje. Bet negailestingas pavasaris“, – ištarė Marytė.

Žvelgdama į magnoliją, kurios delno didumo žiedai ruošėsi skleistis, ji apgailestavo, jog gali nušalti. „Per aukšta, kad apdengčiau. Anksčiau kaip vaiką supdavau agroplėvele“, – sakė pašnekovė, kasdien apžiūrinti kiekvieną išsiskleidusį žiedelį.

Vasarą šioje sodyboje pražysta daugybė įvairiausių žiedų. „Gėlės – mano gyvenimas, – ištarė M. Eidėnienė. – Ir vaikai, anūkai, kurių visada sulaukiu savaitgaliais. Mes kartu sodiname gėles ir džiaugiamės jomis, fotografuojame.“