Endriejaviškio kolekcijoje – pagarba praeičiai
Endriejaviškių Genovaitės ir Edmundo Paniulaičių erdvioje, jaukioje sodyboje išvydus išrikiuotus arklinius plūgus gali nujausti šeimininkų pagarbą praeičiai. Jaunystėje susidomėjęs senais daiktais, Edmundas juos kaupia visą gyvenimą. E. Paniulaičio kolekcijoje – iš šiukšlynų ištraukti ir atnaujinti baldai, buities rakandai, senoviniai darbo įrankiai, namų apyvokos daiktai, pirkti sendaikčių turguje, dovanoti. Praeitį menančių daiktų kolekcininkas nori priminti jaunajai kartai, kaip gyveno, dirbo tėvai, seneliai, proseneliai. Savo ekspozicijai jis pastatė keturis statinius, kurie išmoningai išdėstyti gražiai tvarkomoje sodyboje.
E. Paniulaičio ekspozicijos pradžia – statinyje prie lauko židinio. Jis parodė savo pirmąją, pakabinamų spynų, kolekciją. Jų sukaupęs apie pusantro šimto. Pagamintos prieškariu, pokariu, naudotos tarybiniais metais. Didžiulėmis spynomis buvo rakinami sandėliai, mažesnėmis – trobos, kiti ūkiniai pastatai. Išskirtinis eksponatas – spyna, kuria buvo rakinami supančioti arkliai, siekiant apsaugoti nuo vagių. Pasaulį užkariavus šarvo durims, pakabinamos spynos išeina užmarštin – jos tampa muziejiniu eksponatu. Edmundas turi ir suvenyrinę spyną, parvežtą iš Lenkijos.
Čia pat išdėlioti lygintuvai – prosai, kaitinami medžio anglimis ir elektra. Prieblandos laikus mena žibalinės lempos, žibintai.
E. Paniulaitis sukaupęs nemažai senovinių gamybos priemonių. Antai medsukis, pagamintas 1934 metais, o vienas iš oblių – 1872 m.
Čia gali susipažinti su buities rakandais, kurių paskirtį ne visi gali atspėti. Antai banguota lenta – senovinė „skalbimo mašina“. Kolekcijoje – ir medinės geldos, kubilas duonai raugti, ne tik kraičio, bet ir kelioninė skrynios. Ir visiems pažįstamos audimo staklės, verpimo ratelis.
Savo sodyboje po stogu Edmundas saugo senutėlį „Moskvičių“, kuriuo kadaise važinėjo Endriejave dirbęs šviesaus atminimo Antanas Balčius, endriejaviškių gerbiamas ir mylimas gydytojas. „Kai kas sako, jog tai vertingiausias eksponatas, bet man vertingi visi“, – akcentavo kolekcininkas.
Jis gali papasakoti kiekvieno daikto istoriją: kaip iš Lelėnų parsivežė tarpukario laikų medinę lovą meistriškais išdrožinėtais galais ir ją restauravo. O seną ąžuolinį stalą atnaujinti reikėjo poros metų. Varstotą padovanojęs mirusio kaimyno sūnus. Tačiau dominančių daiktų ieškantis ir sendaikčių turguose. „Mano pomėgis nėra pigus“, – prisipažino E. Paniulaitis.
Endriejaviškis kalbėjo, kad jo sukaupta ekspozicija domisi draugai, jų vaikai, pažįstami, neretai susirenkantys ekspozicijų „salėse“ pabendrauti.
Pasak seniūnės Laimutės Šunokienės, Endriejavo seniūnijoje ne vienas gyventojas turi sukaupęs senų daiktų, turinčių muziejinę vertę, tačiau Edmundo kolekcija gausiausia.
Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė pagarbiai kalbėjo apie kolekcininkus, besidominčius krašto istorija.
„Kai kurie ateina į mūsų muziejų pasidomėti, kaip saugome savo eksponatus. Jie papasakoja apie savo sukauptus, teiraujasi, ar jie vertingi. Kartais atneša, kad nusikopijuotume, – pasakojo ji. – Tačiau tenka išgirsti, jog kartais vyresnių žmonių sukauptų senovinių daiktų, dokumentų neįvertina jaunesnės kartos giminaičiai. Gerai, jeigu pavyksta sužinoti ir išgelbėti.“
S. Bučnytė kvietė senų daiktų kolekcininkus bendrauti su muziejumi – leisti savo vertybes kopijuoti, fotografuoti. Ji akcentavo naują muziejaus veiklos kryptį: internetiniame puslapyje kas mėnesį skelbiama apie eksponatus – iš kur gauti, kur saugomi bei jų istorija.
