Taip ir mindom tą lietuvišką žodį
Labai gaila, kad daug kam neužkliūva, jog Lietuvos rašytojų sąjunga didesniam skaitytojų ratui leidžia mėnesinį žurnalą „Metai“. Negalėčiau pasakyti, kodėl šis žurnalas nėra masiškai skaitomas, o tik iš mandagumo inteligentų pavartomas, paskaitinėjamas. Kas atbaido daugelį skaitytojų?
Vieni man sako, kad tai uždaras rašytojų žurnalas, skirtas tik rašytojams profesionalams, literatūros kritikams. Tai esą ne mūsų, eilinių skaitytojų, nosiai. Tačiau minėto žurnalo vedamųjų straipsnių mintys turėtų jaudinti daugiau skaitytojų, ypač, kai susitinki visokio lygio politikus: „Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti tikėdamasis, kad nuo šito dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas.“
Galima visgi dėl kai kurių skaudulių paaimanuoti ir viešai prasitarti: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį.“ Šis sakinys su tokia liūdna gaida nuskambėjo minėto žurnalo vedamajame straipsnyje prieš ketverius metus. Dar ir Seimo nariai, ir vietos politikai vos tik praveria lūpas, prisipažindami, kad be jokios gėdos mindo savo kojomis lietuvišką žodį. Ir kai iš šalies, sakykime, Tarybos posėdžio metu labai tyliai kolegą pataisai, tai anas įsižeidžia teisindamasis, jog taip kalba žemaičiai. Ar neverta susimąstyti ir dėl K. Liuterio teiginio, paskelbto irgi šio žurnalo vedamuosiuose straipsniuose: „Argi nėra visuotinai pažįstama, kad neteisingiausia, kai blogi žmonės klesti, o gerieji kenčia? Betgi pasaulyje yra būtent taip.“
Jau girdime iš audringų pasisakymų, jog praeities okupacijos dvasia dar tvyro daugelio žmonių galvose. Požiūris į naujus reiškinius, kaip mes norėtume greitai keistis, o „Metų“ žurnale mus perspėja: „Senojo tikėjimo negalima išrauti per vieną dieną, per metus, per dešimt metų.“ Vadinasi, požiūris nėra taip lengvai išugdomas, nes bręsti ir subręsti, kad galėtum vienų idėjų atsisakyti, o kitas – ginti. Net ir mūsų literatūros klasikai okupacijos metais savo apsakymuose bandę įrodyti, jog paminėjus vieno ar kito vado pavardę jau auditorija audringai ploja. Atseit, sunkus darbas jau padarytas. Kiek nedaug reikia, tik iš tribūnos mestelėti lakią frazę, ir žmogus staigiai persiauklės? Kaip bebūtų gaila, bet taip tada mąstė dauguma okupacijos metais pripažintų rašytojų, poetų. Dabar palieka slogų prisiminimą tas skubėjimas ir siekimas bandyti užčiaupti burnas, juk mano karta matė ir išgyveno slogų pokarį, todėl meluoti sau ir kitiems, kas pasiekta, o prisiminus, kiek nekaltų žmonių išėjo į amžinybę, galva svaigsta. Dar nekantriai laikas laukia, kada tiesa apie audringą pokarį bus pasakyta.
Džiugu, kad žmonės susidomi „Metų“ žurnalo autorių mintimis, kurios turėtų tarnauti didesniam skaitytojų ratui. Kažkaip keistai atrodo, kad dabar skubame siūlydami griauti klasikų paminklus, o juk kūryba vis tiek liks pripažinta. Ar ir mes kaip didžioji Kinija turėsime išgyventi „chunveibinų“ laikotarpį – tik viską griauti, o gal sakykime – apsižiūrėkime. Gal kai kurių poetų posmai virto liaudies dainomis, įaugo į tautos žmonių kraują? Kaip su dainų posmais atrodysime mes nugriovę paminklus?
Albinas KLIZAS, publicistas
