Megzti mokėsi ir iš tėvelio
V. Bernotienė: „Mezgimas toks malonus užsiėmimas, kad pamiršti visas negandas, dvasinius sunkumus.“
Rankose mezginys, šalia murkiantis katinas – argi ne jaukumo simbolis žvarbią žiemos dieną? Brandos sulaukusios moterys nepamiršusios šio malonaus užsiėmimo, ir ne viena tuo mėgaujasi. Tačiau Veroniką Bernotienę, Baičių gyventoją, su mezginiu rankoje gali pamatyti ir vasarą ant sūpynių.
Baičiuose gyvenanti V. Bernotienė virtuvėje ant stalo pasidėjusi kelis mezginius. Jos megztas pirštines, kojines, megztinius dėvi ne tik vyras, bet ir vaikai, žentai, anūkai. Megztos dovanos iškeliauja ir kitiems brangiems žmonėms.
Veronikos pomėgį megzti žino ne tik Baičių, bet ir Dovilų bei gimtųjų Lapių žmonės. Ji nuo jaunumės mezga ir neria, turi išsaugojusi keletą savo jaunystės rankdarbių. „Juk reikėjo anuomet nusinerti apykaklę mokyklinei uniformai, apnerti nosinaites. Pirmoji mokytoja Stasė Skuodienė daug ko išmokė mus“, – šiltais prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Pamėgti rankdarbius padėjo ir šeima – ne tik mama mezgė spalvingus mezginius, bet ir tėvelis Stanislovas Jankus. Vyras mezgėjas – retenybė. „Jam labiausiai patiko megzti kojines su pynutėmis. Ne vienas doviliškis jų turėjo, – pasakojo V. Bernotienė. – Tačiau kartais trise megzdavome megztinį: mama – vieną rankovę, jis – kitą, o aš – nugarą. Ir per tris dienas – gražiausias megztinis.“
Taigi Veronikai keista, kad moterys nemoka megzti. Augindama 5 vaikus ji buvo priversta megzti ir nerti, nes parduotuvių lentynos buvo tuščios. O juk reikėjo aprengti atžalas. Ir pati jaunystėje puošėsi savo megztais originaliais drabužiais.
Ir dabar vaikams, žentams, anūkams reikia jos mezginių. Praėjusių metų pabaigoje anūkė Simona, gyvenanti Sankt Peterburge, užsigeidė stilingo palto – kardigano. Atsiuntė modelio nuotrauką ir paprašė tokį patį numegzti. V. Bernotienė nusipirko tinkamų siūlų ir per 10 dienų anūkei numezgė svajonių paltą. Ji sakė, jog labai svarbu pasirinkti kokybiškus siūlus, nes nuo to priklauso mezginio kokybė ir grožis. Ji mezga dailiai, subtiliai derindama spalvas ir raštus, kartais pastaruosius pati sukuria. V. Bernotienė stengiasi išmokti ir naujų dalykų: Dovilų etninės kultūros centre mokėsi megzti pirštines Klaipėdos kraštui būdingais raštais. Mokėsi ir vilną velti. Pritaikiusi riešinės techniką, ketina nusimegzti delninukę.
O kai rankdarbiai nusibosta, Veronika griebiasi knygos – turi nemažą biblioteką. „Jose taip pat randu atgaivą“, – sakė rankdarbių mėgėja.