Tų metų virtinė visai užkniso mus
Ką čia gali paaiškinti įkopęs į tokias gyvenimo aukštumas, jog sergi ar nesergi, rašai ar nerašai? Negi kiekvienam aiškinsi, kad tavo rašiniai laukia eilės ir pamažu susilieja su redakcijos archyvine medžiaga, dingsta iš akiračio, skaitytojui nesulaukus geidžiamos medžiagos.
Ką jau bekalbėti apie amžiaus peripetijas! Lietuvoje, konkrečiai mūsų rajone, tik pravėrus kurio nors darbdavio duris, užduodamas tradicinis klausimas, kiek jums metų? Neklausia, kokia tavo specialybė, apskritai ką sugebi. Ką gali nuslėpti, jei iš paausių draikosi jau baltų šalnų likučiai? Burnoje dar visa virtinė dantų, o tarp jųjų maigosi ir mano komandos klauso nenuilstantis liežuvis, sukaupęs milžinišką patirtį. Net dešimtmečius pagal tuometinį valstybės paskyrimą tryniausi su žemaičiais, kurie mane kantriai mokė, kad aš tik tylėčiau ir niekam pikto žodžio nepasakyčiau. Tačiau atvira tiesa, kuri įsitaiso ant liežuvio galo, kartais šauna kaip kulka pro šautuvo vamzdį. Tada tie žemaičiai taip įsikniaubia į savo smegeninę, aklinai užsidaro, kad jųjų neprakalbinsi, net jei ant stalo pastatysi velnio lašų buteliuką, kurį šnypšdami ir tylėdami iškliukins. Jie lauks kaip tie Suvalkijos lygumų artojai, dorai siekdami grąžinti skolą. Tada įgausi solidžią patirtį su neįkainojamo patoso devizu: „Laikyk liežuvį tarp dantų ar už dantų“, o mūsų kaimynai rusai irgi turi pamokantį posakį „Nečirikai“.
Būk kantrus, kai tas darbdavys, pasidėjęs ant stalo baltas inteligentiškas rankeles, išdidžiai vograus:
– Kad dirbti nori, tai gerai, lieka abejonės, ką pats sugebi? Bet metai jums kiša pagalį į ratus. Pasvarstysime ir po geros savaitės pranešime arba ir pats paskambinsi. Duodu vizitinę kortelę ir ačiū, kad apsilankėte mūsų kontoroje.
Pokalbis baigtas – galvoje sukosi taikli mintis „Lauk, kol šuo padvės“. Juk aiškiai matei, kad jis pasišaipė. Ką tu sugebi, jam nė motais, o tavo metai jam užpakalį drasko.
Dieve, kas darosi toje mūsų Lietuvoje. Valdininkai visose srityse kaip išprotėję taip gainiojasi, tarsi piemenys žąsis, teiraudamiesi svarbiausia, kiek man tų metų. Aišku, kad darbo negausi, tai belieka gyvam lįsti į žemę. Stipriai nudžiugau, kai Amerikoje, tai ne kokioje vargų prispaustoje Lietuvėlėje, prezidentu išrinko septyniasdešimtmetį Donaldą Trumpą. Gal šis akivaizdus faktas paprotins mūsų darbdavių galvas, kad žmogaus sugebėjimas yra svarbiausias dalykas. Tai švarus antausis Lietuvoje mūsų karštakošiams valdininkams, kurie jau rengėsi garbaus amžiaus žmones išvežti į mišką, kad ten jie, anot rašytojo Juozo Šikšnelio, virdami samagoną, savaime nusidangins į dangaus platybes. Juk tegu ten ir laukia to „amžinojo gyvenimo“. Laimė nušvito ir Lietuvėlėje, nes laiku į valdžią atėjo milijonierius tikras valstietis Ramūnas Karbauskis. Matyt, ir jis, kaip ir D. Trumpas, algos atsisakys, bene visą Lietuvą išblaivins. Plauks visos šalies gyvenimas kaip jo numylėtuose Naisiuose. Juk gėda su tūkstančiais prasidėti ir pykinti žmones su tokiomis ubagiškomis algomis, kai jųjų asmeninėse sąskaitose riogso milijoninės ar milijardinės dolerių ar eurų sumos. Taigi, nusispjauti į tų metų virtinę, kuri Lietuvoje prievarta galabija garbius žmones, visur pirštais bado, tyčiojasi. Tegyvuoja D. Trumpas ir R. Karbauskis – tegu pateisina didžiosios ir mažosios šalies žmonių viltis ir laiku tiems niekdariams užčiaupia burnas.
Albinas KLIZAS