Agluonėnų klojimo teatro sezono palydėtuvėse žavėjo Žemaitės klasika ir Punsko tautosaka
Agluonėnų etnografinėje sodyboje tradicinis renginys „Klojimo teatro palydėtuvės“ praėjusį šeštadienį užvėrė dar vieną įsimintiną šiltojo sezono puslapį. Šių metų Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje susirinkę žiūrovai vos tilpo sodybos kluone – tiesiog nebuvo net kur obuoliui nukristi. Priekulės meno ir kultūros centro Agluonėnų klojimo teatro premjera – spektaklis „Petras Kurmelis“, pastatytas pagal gerai pažįstamą Žemaitės apysaką ir Punsko lietuvių kultūros centro klojimo teatro pastatymas „Prakalbytas lopšys“ sulaukė žiūrovų pasigėrėjimo ir audringų plojimų.
Meistriška agluonėniškių vaidyba
Priekulės meno ir kultūros centro režisieriaus Donato Savickio vadovaujamas Agluonėnų klojimo teatras dar kartą įrodė, kad klasika klojimo erdvėje įgyja ypatingą aurą. Spektaklis „Petras Kurmelis“, režisuotas pagal Žemaitės apysaką, sužavėjo susirinkusius ne tik režisūriniais sprendimais, bet ir gyva, emocinga aktorių vaidyba. „Petras Kurmelis“ yra vienas stipriausių lietuvių realistinės literatūros kūrinių, pasakojantis apie darbštų, pasiturintį, tačiau emociškai suvaržytą ūkininką, kurio gyvenimą sugriauna nelaiminga santuoka iš išskaičiavimo ir nesugebėjimas pasipriešinti motinos bei visuomenės spaudimui. Petro ir Janikės santuoka be meilės – puiki medžiaga sceninei įtampai. Janikės šaltumas, tingumas ir pasipūtimas bei Petro nusivylimas scenoje virsta stipriu psichologiniu trileriu. Nors kūrinys parašytas XIX a. pabaigoje, jame keliama turto, socialinio statuso ir primestų normų tema yra labai aktuali ir šiandien. Juk net moderniame pasaulyje žmonės vis dar aukoja asmeninę laimę dėl „gero įvaizdžio“ ar materialinės naudos.
Žiūrovų šypsenas ir gausius aplodismentus kėlė charizmatiški, ryškūs personažai. Agluonėniškiai aktoriai vaidmenis praturtino savo gyvenimiška patirtimi, nuoširdumu ir humoro jausmu. Prie vizualinio spektaklio išpildymo subtiliai prisidėjo kostiumų dailininkė Renata Kutkė.
Aktorių gebėjimas persikūnyti į lietuviško kaimo džiaugsmus ir skaudulius leido publikai ne tik pasijuokti, bet ir susimąstyti apie iki šiol aktualias žmogaus prigimties ydas, materializmą bei šeimos santykius.
Agluonėnų klojimo teatras jau daugiau nei keturis dešimtmečius išlaiko savo unikalumą. Šiam teatrui vadovaujantis D. Savickis sėkmingai tęsia tradicijas, pritraukdamas pilnas sales įvairaus amžiaus žiūrovų. Šiais metais prie kolektyvo prisijungė ir nemažai naujų bendruomenės narių, kurie drąsiai priėmė aktorystės iššūkį ir puikiai įsiliejo į bendrą kūrybinį darbą.
„Tai jau trečiasis mūsų klojimo teatro spektaklis, pastatytas pagal Žemaitės kūrinius. Labai norėjosi režisuoti ir legendinį „Petrą Kurmelį“. Kadangi šiemet Agluonėnai yra paskelbti Mažąja Lietuvos kultūros sostine, tai irgi buvo stimulas pastatyti minėtą apysaką. Tuo labiau, kad į mūsų kolektyvą įsiliejo 5 nauji aktoriai, tai padidino mūsų kūrybinį potencialą“, – po spektaklio „Bangai“ kalbėjo režisierius D. Savickis.
Punskiečių įtraukianti etnopamoka
Bendruomenišką, jaukią nuotaiką Agluonėnų etnografinėje sodyboje stiprino ne tik lietuvininkų pyragai ir kafija, kuria per pertrauką žiūrovus ir svečius vaišino vietos bendruomenė, bet ir ilgametė kultūrinė bendrystė. Į tradicines klojimo teatro sezono palydėtuves atvyko ypatingi svečiai iš Lenkijos – Punsko lietuvių kultūros namų (LKN) klojimo teatras. Jie vietos publikai padovanojo spektaklį „Prakalbytas lopšys“, sukurtą pagal Juozo Vainos surinktą tautosaką. Režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė žiūrovams priminė bendrystės su agluonėniškiais pradžią. „Jei dar kas nors nežinote, Punskas yra maža lietuvių salelė Lenkijoje, kurioje gyvena dzūkuojantys etniniai lietuviai. Mūsų klojimo teatras įkurtas 1958 m., o nuo 1991-ųjų susidraugavo su Agluonėnų klojimo teatru“, – ištakas paaiškino režisierė. Abu kolektyvus sieja šilta draugystė, meilė lietuviškam žodžiui bei pasiryžimas puoselėti unikalias klojimo teatro tradicijas.
Punsko lietuvių spektaklis „Prakalbytas lopšys“, sukurtas pagal šio krašto šviesuolio J. Vainos surinktą tautosaką, puikiai papildė vakaro programą, nes vystė visiškai kitokį – edukacinį ir filosofinį – žvilgsnį į mūsų šaknis, kuris šiandienos skubančiam žmogui yra itin reikalingas.
Kuo šis spektaklis ypatingas ir patrauklus šiuolaikinei visuomenei? Užuot pateikęs sausą muziejinį paveldą, spektaklis „prakalbina“ senuosius papročius, dainas, patarles ir tikėjimus per gyvą sceninį veiksmą, kuriame taip pat nevengiama humoro. Šiuolaikiniam žiūrovui tai tampa savotiška, įtraukiančia istorijos ir etnokultūros pamoka.
Lopšio metafora spektaklyje simbolizuoja pradžią, šeimos saugumą, pamatines vertybes ir kartų tęstinumą. Dinamiškame, skaitmenizuotame pasaulyje pasiklydusiam žmogui šis jautrus pasakojimas siūlo dvasinę pauzę – progą atsigręžti į tai, kas tikra, amžina ir nesugriaunama.
Legendinis Punsko kraštotyrininkas
Dviejų skirtingų, bet idėjiškai artimų klojimo teatrų pasirodymai tą šiltą rugsėjo vakarą susiliejo į bendrą, gilią etnokultūros šventę, kurioje agluonėniškių pastatyta Žemaitės „Petro Kurmelio“ buitinė drama prasmingai suskambėjo šalia poetiško ir filosofinio Punsko „Prakalbyto lopšio“.
Pamačius emociškai stiprų dzūkų tarmę išsaugojantį punskiečių spektaklį „Prakalbytas lopšys“ verta daugiau sužinoti apie Juozą Viktorą Vainą (1916–2011) – legendinį Punsko krašto pedagogą, kraštotyrininką ir visuomenės veikėją. Jis tautosakai ir etninės kultūros išsaugojimui yra nusipelnęs milžinišku dvasinio bei materialiojo paveldo surinkimo darbu. Už savo neįkainojamą indėlį 1999 metais jis buvo įvertintas prestižine Jono Basanavičiaus premija.
Iš daugiau nei 300 pateikėjų J. Vaina užrašė tūkstančius dainų, pasakų, patarlių, mįslių ir kitų smulkiosios tautosakos vienetų. Jo užfiksuoti lobiai buvo išleisti fundamentaliame dviejų tomų rinkinyje „Nuo Punsko iki Seinų“. Būtent šiuo tautosakos lobynu ir pasinaudota statant spektaklį „Prakalbytas lopšys“.
Jis užrašė apie 13 000 dialektinių žodžių kartu su kontekstiniais sakiniais. Ši neįkainojama medžiaga dabar saugoma Lietuvos moksliniuose institutuose (Lietuvių literatūros ir tautosakos institute bei Lietuvių kalbos institute).
1979 metais J. Vaina įkūrė muziejų, kuriam pats asmeniškai (keliaudamas po aplinkinius kaimus ir bendraudamas su žmonėmis) surinko bei sutvarkė tūkstančius materialiosios kultūros eksponatų – senovinių darbo įrankių, buities reikmenų, audinių. Jis parengė ir išleido knygas „Šaltinėlis“ (1958 m.) bei „Punsko ir Seinų krašto materialinė kultūra“ (1997 m.).
J. Vaina vietinių lietuvių pelnytai vadinamas Punsko krašto švyturiu ir patriarchu, išgelbėjusiu unikalų Lenkijos lietuvių etninį palikimą nuo visiško išnykimo.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
