Atgimusiai S. Dariaus gimtinei – 50 metų

Prieš 50 metų tris dienas šlapi, sušalę, nešdami žemę kibirais, brezento atraižomis jie supylė milžinkapį legendinio lakūno Stepono Dariaus gimtinei įamžinti. Keli šimtai žmonių, atvažiavusių iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos vietų taip pasipriešino sovietinei priespaudai ir išgelbėjo S. Dariaus gimtinės pamatus nuo melioracijos. Sodyba buvo atstatyta, dabar čia veikia lakūno Stepono Dariaus gimtinė-muziejus.

Praėjusį savaitgalį Dariškė buvo aplankyta milžinkapį supylusių Vilniaus universiteto žygeivių klubo veteranų, kurie šįkart jau atsivežė ir jaunąją kartą. Pastarajai buvo patikėta misija papildyti milžinkapį atsivežtomis žemėmis nuo Gedimino kalno papėdės.

Išgelbėjo nuo melioracijos

Stepono Dariaus gimtinės atgimimo 50-ies metų minėjimą organizavęs Mėčislovas Raštikis akcentavo, kad milžinkapio supylimas yra reikšmingas ne tik dėl S. Dariaus gimtinės išsaugojimo, bet visos kaimiškosios istorijos raidai. „Buvo parodyta, kad tarybinė valdžia negali visko lengvai sunaikinti. Melioracija buvo vykdoma tam, kad žmonėms būtų sunaikintas tėvynės jausmas, kad jie būtų sukelti į bendras gyvenvietes, tada viską lengviau kontroliuoti, valdyti“, – pastebėjo M. Raštikis.

Milžinkapį supylę Žygeivių klubo veteranai neslėpė jaudulio, kurį išgyveno viešėdami Dariškėje po 50 metų. „Man tai vienas iš didžiausių gyvenimo įvykių, kad pavyko Lietuvai išgelbėti S. Dariaus tėviškę“, – prisipažino vienas iš milžinkapio supylimo iniciatorių Vladas Satkauskas. „Juk šioje vietoje galėjo likti lygus laukas. Žinojau, kad šią teritoriją ketinama melioruoti. Paklausiau bendraminčių, kaip mes galėtume išgelbėti sodybos pamatus. Tuomet Tadui Šidiškiui kilo mintis supilti milžinkapį. Tą ir padarėme“, – prisiminė Rimantas Matulis. Dauguma dalyvavusiųjų milžinkapio pylime buvo Vilniaus universiteto studentai, žygeiviai ir aviatoriai, ypač iš Kauno oro uosto. „Aš tuomet buvau Vilniaus universiteto gamtos fakulteto žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė. Buvome jauni, viską darėme iš meilės Lietuvai, istorijai, praeičiai. Nors supiltas pilkapis ir nėra labai didelis, jį vadiname milžinkapiu, nes jis mūsų didvyriams, tautos milžinams Dariui ir Girėnui“, – akcentavo Nijolė Balčiūnienė.

Milžinkapyje – istorija ateičiai

1969 metų gegužės 8–9 dienomis surengtos talkos metu supiltame simboliniame milžinkapyje yra lėktuvo „Lituanica“, kuriuo Darius ir Girėnas skrido per Atlantą, nuolauža, lakūnų testamento kopija ir palinkėjimas ateinančioms kartoms. Šalia milžinkapio pastatytas paminklas Dariui ir Girėnui, padarytas simbolinis aukuras po didžiuoju ąžuolu ir sumūrytas vienas buvusio namo kampas iš akmenų, nurodantis, jog čia stovėjo Dariaus namas. Net ir atlikus šiuos darbus saugumiečiai buvo įsakę viską sunaikinti. Tuomet gudrybių ėmėsi melioratoriai, sodybvietę bei relikvijas pavyko išsaugoti. Nugriauti buvo tik sodybos ūkiniai pastatai.

„Prieš 50 metų supylus milžinkapį buvo fakelų jūra, Veronika Povilionienė uždainavo „Lietuva brangi“. Poetas, buvęs tremtinys Jonas Graičiūnas perskaitė eilėraštį, kurį sukūrė Kauno aerodrome, stovėdamas ir laukdamas Dariaus ir Girėno. Jis jų nesulaukė, bet eilėraštį parašė. Buvo be galo jautru“, – užplūdusiomis emocijomis dalijosi 1969-ųjų metų įvykių liudininkė N. Balčiūnienė.

Milžinkapio autoriai S. Dariaus gimtinei-muziejui padovanojo tuomečius įvykius liudijančias fotografijas.

Tradicijas perdavė jaunimui

Milžinkapio pylimo tradicija perduota ateities kartoms. Mat Vilniaus universiteto žygeivių klubas toliau sėkmingai gyvuoja ir diegia krašto puoselėjimo tradicijas savo jauniesiems įpėdiniams. Milžinkapio autoriai atsivežė žemės nuo Gedimino kalno papėdės. Ją išpilti buvo patikėta Vilniaus universiteto jauniesiems žygeiviams. „Labai gera prisidėti prie tradicijų tęsimo. Dariaus gimtinė – unikali vieta“, – teigė jaunosios kartos klubo žygeivis Vytautas Rumskas iš Vilniaus.

Arčiausiai gyvenantys Jud­rėnų mokiniai taip pat neliko abejingi, jie atsivežė žemės milžinkapiui iš mokyklos teritorijos: „S. Darius mus iki šiol įkvepia siekti savo svajonių ir net užslinkus nesėkmėms nenuleisti sparnų“, – vaizdžiai kalbėjo judrėniškiai Martynas Savickas, Linita Rėbždaitė, Martynas Plauška, Darius Kinderis.

Minint 50-ies metų sukaktį buvo pasodintas ir simbolinis ąžuoliukas. Atsisveikinę su gražios šventės rengėjais S. Dariaus gimtinėje, iš Vilniaus atvykę žygeiviai nuskubėjo į netoliese esančią S. Girėno gimtinę Vytogaloje (Šilalės savivaldybė). Čia prieš 50 metų tų pačių žygeivių, aviatorių ir vietinės bendruomenės pastangomis buvo pastatytas paminklinis akmuo, žymintis kito Atlanto nugalėtojo – S. Girėno gimtinę.

KOMENTARAS

• Lietuvos aviacijos veteranų sąjungos pirmininkas Jonas MAŽINTAS: „Teko dirbti pirmuoju aviacijos departamento direktoriumi, pirmuoju Lietuvos civilinės aviacijos viršininku… Aviacijoje esu nuo 1966 m. Apie 10 000 valandų praleista skraidant. S. Dariaus asmenybė įnešė daug naujovių, pažangos. Jis nustojo pritarti tautiečių baudžiauninkų sindromui. Jis lietuvių mąstymą pakėlė į aukštesnį lygmenį. Jo ir S. Girėno skrydis svarbus ne tik tuo, kad įveikė Atlantą, bet jų žygdarbis buvo lemtingas, Lietuvą priskiriant prie valstybių, kultivuojančių aviaciją. Mes tapome aviacine valstybe.“

ĮDOMU

• 50-ies metų sukakties proga Dariaus ir Girėno milžinkapis buvo papildytas žemėmis iš Gedimino kalno papėdės, iš Norgėlų piliakalnio, iš Švėkšnos Pliaterių dvaro, iš Judrėnų buvusio dvaro parko, dabar mokyklos teritorijos, Kartenos aerodromo, S. Girėno gimtinės, Uždvario kaimo, Judrėnų seniūnijos, iš Juodkrantės pajūrio, Dzūkijos titnagu (akmenukais) iš Puvočių.

Agnė ADOMAITĖ