Palaimintoji lapiškių pora santarvėje 70 metų

Santuokoje nugyventi 70 metų ir gyvenimo saulėlydį sutikti dviese – retenybė. To nesitikėjo Elena ir Aleksandras Karbauskai iš Lapių kaimo. Šios vestuvių metinės simbolinės, vadinamos palaimintosiomis. Drauge nugyventi ilgą amžių porai suteikė abipusis sutarimas, supratimas, atlaidumas ir darbštumas.

Jaunikį atvežė piršlys
„Mes jau trečias vestuves savo gyvenime šventėme“, – šypsojosi A. Karbauskas.
Pirmosios – jaunystėje, prieš 70 metų. „Rodos, taip neseniai, o jau tiek laiko prabėgo“, – šyptelėjo Elena. Ji gerai prisimena tą gražų rugsėjo sekmadienį, kai su palyda atvyko į Vėžaičių bažnytėlę, išsirikiavo. Nuotaka buvo pasipuošusi balta vestuvine suknele, su nuometu ant galvos. „Sesuo jau buvo ištekėjusi – jai pasiuvo tą suknelę, bet mama saugojo ir kitoms dukroms, nes šeimoje buvome keturios“, – į prisiminimus leidosi E. Karbauskienė.
Sulaukę 60-ųjų santuokos metinių – deimantinių, E. ir A. Karbauskai Santuokos sakramentą atnaujino Mikoliškių bažnyčioje. Šiemet 70-ąsias, palamintąsias, vestuvių metines minėjo artimųjų apsuptyje, savo sodyboje Lapių kaime. „Abu sunkiai vaikštome, tai šį kartą nebevažiavome į bažnyčią – į namus gargždiškį kunigą Mindaugą pasikvietėme“, – atskleidė sutuoktiniai. Medinis kryžius jų kieme – gilaus tikėjimo liudininkas, sukaktis – Dievo siųsta dovana. O kaip jie anuomet susipažino? „Mus supiršo, – šypsojosi Elena, guvi, nestokojanti optimizmo, nors ką tik atšventusi 92-ąjį savo gimtadienį, o jos vyras – pusmečiu jaunesnis. – Anuomet buvo toks piršlys Gedvainis, kuriam Aleksandro mama pasiskundė, kad sunku vienai namuose, ir paprašė pripiršti sūnui mergą. Jis ir atėjo į mūsų namus. Tėvelis mirė, kai dar paauglė buvau. Viena sesuo jau buvo ištekėjusi, mama sakė, kad aš per jauna, o vyresnės sesers nenorėjo. Ir visgi po to piršlys atsivežė parodyti jaunikį. Man pasirodė, kad jis vaikūzas, dar nepaaugęs, o aš dikta buvau…“
Bet po piršlybų – tuoj vestuvės. Jas iškėlė Aleksandro tėvai, kurie gyveno Rudaičių kaime.

Vargai grūdino šeimą
„Niekas tada negalvojo, kad tiek metų kartu išgyvensime, – kalbėjo A. Karbauskas. – Po vestuvių visai kitoks gyvenimas prasidėjo – šeima, vaikai. Visą amžių dirbome, taikoje gyvenome – nesam blogo žodžio vienas kitam pasakę.“ Elenai teko palikti gimtąjį Pažvelsio kaimą ir apsigyventi vyro tėvų namuose Rudaičiuose. „Mano tėvelis, kilimo iš Samališkės, buvo išvykęs į Ameriką ir po 7 metų grįžęs Rudaičiuose nusipirko 21 ha žemės, pasistatė trobą“, – atskleidė Aleksandras.
Po vestuvių jis su žmona įsikūrė viename trobos gale, o tėvai pasiliko kitame. Pasidalijus turtą su broliu ir seserimi, Aleksandrui liko namas ir pareiga nukaršinti tėvus. „Ilgai gyvenome su jais, gerai sutarėme, mums padėjo vaikus auginti, – sakė Elena. – Uošvis labai geras buvo, uošvienė – aštresnė.“ E. Karbauskienė nesigaili ištekėjusi už Aleksandro. Sunkūs, skurdūs pokario metai, vargas be atlygio kolūkyje. „Visaip buvo – ir geriau, ir blogiau, – sakė garbi sukaktuvininkė. – Bet nesijautėme, jog kažko trūksta – visi taip gyveno.“
Elena mokėjo austi, verpti, megzti, siūti – viską reikėjo rankomis pasidaryti, kad galėtų aprengti šeimą, kurioje augo du sūnūs ir dukra. Iš gailesčio priglaudė našlaitę, pusbrolio dukrelę Vidą, kuriai ėjo ketvirti meteliai. Taigi Karbauskai užaugino ir į gyvenimą išleido 4 vaikus.
Nagingas Aleksandras dirbo kolūkio statybos brigadoje betonuotoju-apdailininku. Daug fermų, gyvenamųjų namų teko statyti. Atsakingas, pareigingas – visi juo pasitikėjo, į kitus objektus kolūkio pirmininkas iškomandiruodavo, antai Gargžduose statė kultūros namus. Kiek garbės raštų, kitų apdovanojimų yra gavęs!
Prieš 45 metus Karbauskai Lapiuose pasistatė namą ir iš vienkiemio Rudaičiuose persikėlė į gyvenvietę. Ir dabar čia gyvena su dukros Bernadetos šeima.

Ir nusileisdavo, ir atsiprašydavo
Aleksandrui džiugiausia, kad visą gyvenimą abu su žmona sutarė, nesibarė. „Bet kartą ji per nosį man brūkštelėjo“, – prasitarė vyras. „Kartais sugrįždavo iš darbo „linksmas“, bet niekada nebuvo kaltas: teisindavosi, kad kiti įsiūlė išgerti degtinės, – šypsodamasi dėstė Elena. – Tokie buvo laikai: padės kam mėšlą išvežti ar kitą darbą nudirbti, ir tuoj butelis ant stalo. Vyras degtinės neieškojo, bet jei pasiūlydavo, progos nepraleisdavo. Ne, nešventieji mes, kaip ir visi žmonės susipykdavome, bet tai būdavo trumpalaikiai susipykimai.“
„Mums nuostabu, kad tėvai tiek metų santarvėje drauge išgyveno. Tai – stebuklas! Jų gyvenimas mums – pavyzdys, – kalbėjo dukra Bernadeta, dabar globojanti juos. – Sulaukti šios sukakties jiems padėjo sutarimas, supratimas. Jie nusileisdavo, atsiprašydavo vienas kito.“
Didelė laimė gyvenimo saulėlydį sutikti dviese – retai kam tai pasiseka. Stebina šie ilgaamžiai, žingsniuojantys šimtmečio link. „Mano seseriai Kazimierai – jau 98 metai, o jaunesnioji įpusėjo devintą dešimtį, – pasigyrė Elena, ir tapo aišku, kad ji – iš ilgaamžių giminės. Sukaktuvininkė prisipažino dabar nieko negalinti dirbti, bet su vaikštyne išeina į kiemą pasivaikščioti. „Per dienas skaitau knygas – dukra iš bibliotekos parneša. Mėgstu apie istoriją, – atskleidė ji. – Labai norėjau mokytis, bet mama neleido – pradinėje mokykloje mokiausi porą mėnesių.“
Karbauskų pasididžiavimas – vaikai, 12 anūkų ir 13 proanūkių. Gyvena Lietuvoje, tik viena anūkė pasekė prosenelio pėdomis – išvyko į Ameriką ir ten kuria gyvenimą. „Mes džiaugiamės savo vaikais – jie kultūringi. Mus lanko, rūpinasi ir mūsų augintinė Vida“, – patikino garbus sukaktuvininkas.

Virginija LAPIENĖ