Prisiminimuose – Agluonėnų klojimo teatro šviesa
Agluonėnų klojimo teatras 40 metų vienijo žmones, žadino ir telkė jų vaizduotę, kvietė per senolių išmintį pažvelgti į dabarties aktualijas su plačiu šypsniu demaskuojant šiuolaikines blogybes ir iš naujo įvertinant tai, kas gera, svarbu, amžina, todėl brangintina. „Tai gyvoji dovana bendruomenei, mūsų kraštui, Lietuvai“, – baigiamajame ciklo „40 raibų gegučių“ renginyje kalbėjo rajono vicemerė Violeta Riaukienė. Ji įteikė padėką Agluonėnų klojimo teatrui už reikšmingą indėlį į kultūrą, nuopelnus teatro menui ir mėgėjų meno puoselėjimui.
„40 raibų gegučių“ aidas
Agluonėnų etnografinėje sodyboje rugsėjį šurmuliavęs baigiamasis jubiliejinis renginys – prisiminimų vakaras, subūrė buvusius, esamus ir būsimus teatro mylėtojus.
Pasak prof. Petro Bielskio, Agluonėnų klojimo teatras – reiškinys. Jį kūrė jaunų žmonių karta – tuometės valstybinės konservatorijos Klaipėdos Menų fakulteto liaudies teatro režisūros studentai. Tai pirmasis klojimo teatras, įkurtas sovietmečiu ir davęs pradžią senojo lietuvių teatro atgimimui.
Aktoriai prisiminė, jog atgimimo priešaušriu Klaipėdos rajone trispalvė pirmiausia buvo iškelta Agluonėnų klojimo teatre 1988 m. ruošiantis teatrų krivulei.
Renginių ciklas „40 raibų gegučių“, skirtas Agluonėnų klojimo teatro 40-mečiui, prasidėjo per Jonines: klojimo teatre žiūrovai išvydo Kurmaičių, Punsko ir agluonėniškių spektaklius. Vėliau nudžiugino Telšių Žemaitės teatro pasirodymas. Per Žolinę Agluonėnuose svečiavosi Vydmantų, Jurbarko K. Glinskio teatrai ir aktorė Nijolė Narmontaitė. Ištikimi bičiuliai tada pasveikino Agluonėnų klojimo teatrą su 40 metų veiklos sukaktimi.
Iš dalies šį projektą finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė pagal Etninės kultūros puoselėjimo ir plėtros Klaipėdos rajone projektų finansavimo nuostatus. Iš projektinių lėšų bendruomenės iniciatyva parengta paroda, kuri eksponuojama Agluonėnų kultūros namų fojė, be to, išleistas leidinukas „Agluonėnų klojimo teatras. 1983–2023“. Jame atsispindi klojimo teatro veikla per 40 metų. Tekstą parašė Laima Tučienė, maketavo Airida Žukienė, iliustruota Agluonėnų seniūnijos archyvo nuotraukomis.
Sukūrė dokumentinį filmą
Tą rugsėjo vakarą Agluonėnų etnografinėje sodyboje besirenkančius dalyvius pasitikusios kapelos „Bengeliai“ (vad. Jolanta Petraitienė) liaudiška muzika puikiai atitiko renginio dvasią. Jį organizavo Agluonėnų seniūnija, Priekulės kultūros centras ir Gargždų krašto muziejus.
Anot režisieriaus Donato Savickio, į šventę atėjo žmonės, prisidėję prie teatro istorijos kūrimo: vaidinę, dainavę patys arba jų artimieji, žiūrėję spektaklius. Susirinko tarsi į giminės susitikimą – visus suvienijo meilė teatrui. Per 40 metų jis turėjo įtakos visiems agluonėniškiams.
Paskutinis spektaklis, kurį sukūrė agluonėniškiai, – „Vyrai“ pagal Vydūno kūrinį. Su šiuo spektakliu jie gastroliavo nuo Nidos iki Punsko. Gastrolėse taip pat skleidė žinią apie sukaktį.
Pasak D. Savickio, labai svarbi misija buvo surinkti medžiagą apie šio teatro veiklą, sukaupti archyvą. Taigi kalbino ir filmavo buvusius režisierius, aktorius. „Smagu filmuoti, susipažinti su buvusiais aktoriais, režisieriais. Norėjome surinkti kuo daugiau informacijos apie klojimo teatrą dokumentiniam filmui, kurį sumontavo Donatas Bielkauskas, bet nespėjome visų pakalbinti – ateityje papildysime“, – patikino D. Savickis.
Baigiamajame renginyje prisiminimai, patirtys, mintys, vertinimai sklido iš ekrano – Priekulės KC darbuotojų sukurtos vaizdajuostės. „Ačiū organizatoriams, kad tokią šventę surengė – nereikia vaidinti, galime visi švęsti, – šypsojosi L. Tučienė, kuri klojimo teatre pradėjo vaidinti prieš 16 metų, tapusi seniūne. – Visgi mūsų šeimos gyvenimas su juo susietas nuo pat teatro įsikūrimo. Prieš 40 metų apsigyvenus Agluonėnuose, mano vyras Laimonas pradėjo vaidinti klojimo teatre, kuriame tebevaidina iki šiol. Aš su mažais vaikais ėjau žiūrėti spektaklių. Bet jau keliolika metų vaidinu ir aš. Nesakau, kad esu gera aktorė, bet noriu palaikyti kolektyvą ir džiaugiuosi šia veikla.“
Agluonėniškius suvienijęs reiškinys
Prisiminimų vakare Agluonėnų klojimo teatrą su 40-mečiu nuotoliniu būdu pasveikino Punsko kultūros namų klojimo teatro kolektyvas. Savo bičiuliams punskiečiai linkėjo nuostabių scenos akimirkų, puikių spektaklių, užkulisinio šurmulio. Šiemet šis kolektyvas minėjo 65-erių metų sukaktį. Su punskiečiais agluonėniškius teatro mėgėjus sieja graži bendrystė – net bendrą spektaklį pastatė. Tai buvo didžiulis projektas.
Dokumentiniame filme sudėlioti klojimo teatro istorijos faktai žiūrovus nukėlė į praeitį. Agluonėnų etnografinės sodybos atidarymas prieš 40 metų užfiksuotas fotografijose. Jis netradicinis: ne šilkinę juostelę perkerpant, o vartų kartį perpjaunant. Tai patikėta buvusiam landšaftininkui Jonui Čepui, kuris prisidėjo prie šios sodybos remonto darbų – nendrėmis dengė stogą.
Dokumentinio filmo pašnekovai patikino, kad senosios sodybos atkūrimą inicijavo tuometis kolūkio vadovas Alvydas Treigys, neabejingas šio krašto istorijai, atkėlęs vartus jos šviesai.
Į klojimo teatrą atėjo mėgstantys dainuoti ir vaidinti. Čia rinkosi įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų, skirtingi žmonės, bet visi kalbėjo tik apie spektaklį – teatras juos vienijo. Džiaugėsi suvaidinę, aptarinėjo – bendras jausmas siejo. „Teatras lyg šeima, bendruomenė – susirenkame ir atslūgsta kasdieniai rūpesčiai, pasimiršta negandos, išsisklaido liūdnos mintys – nuotaika giedrėja. Teatras – saviraiška, nusiraminimas. Menas labai daug duoda žmogui, per jį tobulėjame, – liudijo aktoriai. – Teatras – savęs pažinimas, baimių atsikratymas, išlaisvėjimas, savivertės didinimas, geros emocijos. Teatras atlieka ir socialinę funkciją.“
Linkėjo sulaukti jaunų vaidintojų ir gyvuoti
Ieškodama dvasinės pusiausvyros, į teatrą atėjo Danutė Jonulaitienė. „Teatras man – antras gyvenimas. Tai – sielos gydykla“, – prisipažino aktorė.
„Teatras – tai žmonės, bendravimas, tobulėjimas, malonumas, – kalbėjo seniūnė L. Tučienė. – Kurti spektaklį nelengva, bet kai šis darbas padarytas, viskas atsiperka. Norime į teatrą pakviesti jaunimą.“ Ji dėkojo buvusiems režisieriams Egidijui Kupčiūnui, Augustinui Šutkui, Alantai Zapalskienei, Domininkui Malajevui, Aivai Krugelytei. „Agluonėnų klojimo teatras mus garsina Lietuvoje ir už jos ribų“, – didžiavosi seniūnė.
Pasak rajono Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjo Gintauto Bareikio, dalyvavusio klojimo teatro istorijos kūrime, teatras – saviraiška, bendrystė, visapusiškas aplinkos pažinimas. „Teatras – tobulėjimo mokykla, – įsitikinęs jis. – Mes gal paviršutiniškai žvelgiame į gyvenimą, bet kiekvienas susitikimas su kitais kolektyvais praturtina, tik reikia tai suprasti ir įvertinti.“ Jis ragino surasti sintezę tarp praeities ir šiuolaikiškumo, ateities dalykų ir palinkėjo kūrybinės sėkmės.
Pasak Priekulės KC direktorės Rūtos Steponavičienės, mėgėjų teatras žmonėms teikia pasitenkinimą, nors atlyginimo jie negauna. „Ši veikla juos traukia, nes atsipalaiduoja, pamiršta negandas – teatras gydo, – kalbėjo ji. – 40 metų – teatro branda, istorija. Tegul tęsiasi klojimo teatro istorija.“
Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė linkėjo kūrybinių sumanymų išsipildymo, bendrystės stiprėjimo ir gyvuoti dešimtmečius.
Pasak rajono vicemerės V. Riaukienės, Agluonėnų klojimo teatras – gyvoji dovana mūsų kraštui, Lietuvai. Ji įteikė padėką už reikšmingą indėlį į kultūrą, nuopelnus teatro menui ir mėgėjų meno puoselėjimui.
Virginija LAPIENĖ
