Gimtųjų Girkalių neapleidusi lietuvininkė nesigaili

„Neramus buvo gyvenimas“, – atskleidė Berta Pleikienė, neseniai minėjusi 95-ąjį gimtadienį. Girkalių senbuvei, kurios protėviai – Klaipėdos krašto gyventojai, buvo lemta patirti sudėtingus išbandymus ir su tuo susitaikyti. Sukaktuvininkė – dramatiškos lietuvininkų istorijos liudytoja.

Žvilgsnis iš karietos į gimtąjį kaimą
„Kartais geriau, kartais prasčiau jaučiuosi, bet dar noriu dirbti, – šypsojosi 95-osios gegužės sulaukusi garbi sukaktuvininkė B. Pleikienė. Girkališkė, gimusi tik 5 metais vėliau nei Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos, stebina gyvybingumu, mąstymo aiškumu, vidine inteligencija – net sunku patikėti tokia amžiaus našta, bet pasas nemeluoja.
Šios lietuvininkės autentiški prisiminimai – svarbus istorinių faktų šaltinis kraštotyrininkams, mokslininkams, besidomintiems Mažosios Lietuvos istorija. Pasak Girkalių bendruomenės pirmininkės Gražinos Bakevičienės, dabar ji vienintelė šio krašto istorijos liudytoja – čia belikę tik lietuvininkų palikuonių.
Pokalbį su B. Pleikiene vaizdajuostėje įrašė Gargždų krašto muziejus, su ja kalbėjosi klaipėdiškiai istorikai. Šios lietuvininkės gyvenimo istoriją žada knygelėje įamžinti Girkalių bend­ruomenė. Savo prisiminimus, šišioniškių tarmės žodžių sąrašą sukaktuvininkė padovanojo artimiesiems.
Sukakties dieną šiai girkališkei dėmesio netrūko: su garbiu gimtadieniu pasveikinti B. Pleikienę atvyko rajono Savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė, Kretingalės seniūnijos seniūnas Žigintas Narmontas, seniūnijos atstovai. Lietuvos atsargos karininkų ir Laisvės kovotojų sąjungų atstovai gimtadienio proga ją apdovanojo Jono Polovinsko-Budrio atminimo medaliu.
Sukaktuvininkę nustebino Girkalių bendruomenės siurprizas: per gimtadienį prie jos sodybos sustojo žirgo traukiama karieta, į kurią G. Bakevičienė pakvietė ją sėsti ir riedėti per gimtąjį kaimą pasižvalgyti. „Važiavome per gyvenvietę, pro senuosius Girkalius, kur gyveno tėvai, pro sodybą, kur ištekėjusi su vyru gyvenau, apžiūrėjome senąsias kaimo kapinaites“, – šypsodamasi kalbėjo B. Pleikienė.
Ūkininkų Anės Zeigytės ir Johano Lankučio dukra Berta buvo įpratusi prie arklių. „Aš, dešimtmetė, bėgdavau su tėveliu į ganyklą arklių parsivesti. Užkeldavo mane ir aš parjodavau. Bet kartą įsidrąsinau ir paraginau, kad risčia bėgtų. Neišsilaikiau ir nukritau nuo arklio. Nieko man neatsitiko, bet šį įvykį prisiminiau sėdėdama karietoje“, – prisipažino sukaktuvininkė.

Vadino ir prūsais, ir būrais
Senuosiuose Girkaliuose gimusi Berta per savo ilgą gyvenimo kelionę niekur iš jų neiškeliavo, tik persikėlė į kitą kaimo pakraštį – pokariu išaugusią naują gyvenvietę. Čia ji trobą paveldėjo iš tėvų, kurie sovietmečiu išstumti iš vienkiemio buvo priversti statytis namus naujoje vietoje. „Prie Lietuvos rubežiaus, netoli Nemirsetos, gyveno mano tėvai. Šioje vietoje, kur dabar gyvenvietė, prieškariu plytėjo dirbama žemė, ir istoriškai ji priklausė Gibišėliams, o ne Girkaliams – tik susikūrus kolūkiui ji buvo perkrikštyta, – liudijo senbuvė. – Senajame kaime likusios 6 sodybos ir buvusios Gibišėlių mokyklos pastatas.“
Sovietmečiu buvo perkrikštyti ir Bertos tėvai Lankučiai – Anė ir Johanas tapo Ona ir Jonu, ir ne savo vardais vadinami nugyveno gyvenimą. Netgi lietuvininkų vardai kėlė šiurpą sovietų valdžiai – norėta sunaikinti jų „vokišką“ istoriją.
„Mano seneliai buvo Girkaliuose nusipirkę ūkį ir tėvelis, nors buvo siuvėjas, čia liko ūkininkauti. Mama irgi kilusi iš Girkalių. Tėvai turėjo 15 ha žemės, karo pabaigoje dar nusipirko 3 ha, – atskleidė B. Pleikienė. – Buvo sunku išgyventi iš ūkio – tėvelis kartą per savaitę iš Girkalių arkliais veždavo į Klaipėdos turgų parduoti grūdus, bulves, kiaušinius. Labai pirko rugius, nes buvo mada Žemaitijoje virti naminę degtinę. Pieną reikėjo parduoti valstybei, bet už jį labai mažai mokėjo. Tėvelis dar šiek tiek prisidurdavo siūdamas.“ Ūkininkų šeimoje augo dvi dukros Berta ir Gertrūda.
B. Pleikienė prisiminė, kad anuomet žemaičiai kaimo gyventojus vadino prūsais, pasišaipydavo iš jų. „Bet vaikystėje radau tėvelio pasą, kuriame buvo parašyta, kad jis – lietuvininkas. Mus vadino ir būrais – kadaise tai reiškė ūkininkus, – atskleidė pašnekovė. – Girkalių kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai, šišioniškių šnekta – mes nemokėjome vokiškai. Tik vieno ūkininko žmona, kurią vyras parsivežė iš Tilžės, taip šnekėjo.“
Ji iš tėvuko buvo girdėjusi, kad lietuvininkai nevienareikšmiškai vertino Klaipėdos krašto prijungimą prie Didžiosios Lietuvos. Jie buvo labiau apsišvietę, daugiau pasiekę ekonomikoje, kultūroje. Žemaičiai nepritekliuje gyveno: nuėjusi pas kaimynus Berta matė, kad šių troboje nebuvo grindų, o savo krašte to neregėjo. „Mūsų stogai buvo čerpių, o ten – skiedriniai“, – prisiminė ji.

Šviesiausios – vaikystės dienos
„Gražiausios – vaikystės dienos, kai ėjau į mokyklą. Nebaisu buvo kartu su būriu vaikų iš senojo kaimo žingsniuoti 4 km į Gibišėlių mokyklą, – dalijosi prisiminimais B. Pleikienė. – Mokytoja buvo labai gera, aš neblogai mokiausi. Iš pradžių mokėmės lietuviškai, bet 1939 m. į Klaipėdą įžengus Hitleriui – tik vokiškai. Neleido su mokslo draugais kalbėtis lietuviškai – jei nugirsdavo, mažindavo pažymius.“
1943 m. baigus mokyklą, 8 klases, po metų prasidėjo Klaipėdos krašto gyventojų evakuacija. „Artėjant rusų kariuomenei, vokiečiai griežtai įsakė trauktis: kas nevažiuos – sušaudys, – kalbėjo sukaktuvininkė. – Tėvukas sumeistravo didžiulį vežimą, kad būtų galima kuo daugiau maisto prisikrauti. Iš Girkalių pasitraukti į Vokietiją privalėjome 1944 m. spalio 7 d.“
Bertos tėvai, kaip ir kiti Klaipėdos krašto gyventojai, turėjo likimo valiai palikti viską, ką užgyveno per savo gyvenimą. Paleido savo gyvulius, paukščius, šunį nuo būdos. Tačiau atvykus iki Sakučių, rusų kariuomenė nebepraleido ir namo grįžti neleido. „Kareiviai iškinkė mūsų gerai prižiūrėtus arklius ir į dvikinkį vežimą pastatė vieną nuvarytą arklį. Nesupratome, kaip jis patemps, – iki šiol nepamiršo B. Pleikienė. – Bet toliau važiuoti nebereikėjo – mus ten apgyvendino ir įdarbino. Nerimavome, kas bus ateityje: mūsų klausinėjo, ar mes vokiečiai, ar lietuviai. Nežinojome, ką sakyti – mes juk šišioniškių tarme šnekėjome. Galvojome, kad ištrems į Sibirą.“

Tėvai atsisakė išvykti
Į Girkalius Lankučių šeima sugrįžo tik po pusmečio, pavasarį. Savo namuose nebegalėjo apsigyventi, nes medinę trobą suniokojo rusų kariškiai. Mūrinis kaimynų namas buvo išlikęs, tai įsikūrė jame su kitomis šeimomis. Sugrįžę ūkininkai nieko nebeturėjo – nei pinigų, nei maisto. „Laimei, tėvukas rado nekultų rugių, kuriuos paliko išvykdamas. Už grūdus gavęs pinigų, jis nusipirko karvę, arklį. Iš naujo pradėjo kurti gyvenimą“, – kalbėjo pašnekovė.
Per evakuaciją pabėgėlių sraute pasiklydo Bertos sesuo, 5 metais vyresnė už ją. Ši manė, kad kartu su ja traukiasi ir tėvai bei sesuo. Porą metų nieko vieni apie kitus nežinojo – tik gavę Gertrūdos laišką išsiaiškino, kad ji pasitraukė į Vokietiją.
Berta su tėvais baiminosi, jog neišvežtų į Sibirą kaip kitus lietuvininkus: laukė į maišus susidėję būtiniausius daiktus. „Dievas mus apsaugojo nuo tremties, – sakė sukaktuvininkė. – Tėvukas išėjo dirbti į kolūkį, baigusi kursus, ten įsidarbinau apskaitininke, vėliau kasininke.“
Berta ištekėjo už žemaičio Stasio Pleikio, kuris pokariu buvo su broliu atsikėlęs į Girkalius. Jie užaugino dukrą Jovitą, sūnus Albertą ir Rimantą. Su pastarojo šeima dabar gyvena sukaktuvininkė. Ji našle tapo beveik prieš 30 metų.
B. Pleikienė, viena iš nedaugelio lietuvininkų, pasilikusi gimtajame krašte. Ji ne kartą lankėsi Vokietijoje pas seserį, su kuria kalbėjo vokiškai, nes ši buvo pamiršusi savo gimtąją kalbą. „Tėvai nenorėjo trauktis, nors kaimynai išvyko ir džiaugėsi. Jiems buvo svarbus savas kraštas – sakė būkim, kur esam“, – atskleidė sukaktuvininkė. Ir ji nesigaili, kad pasiliko gimtuosiuose Girkaliuose. Netoliese gyvena jos vaikai.
Vokietijoje įsikūrusi anūkė Monika, kuri ten baigė mokslus, ištekėjo už vokiečio ir sėkmingai kuria gyvenimą. Kita anūkė irgi buvo išvykusi, bet jau ruošiasi grįžti į gimtinę.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.