Po 50 metų – laiškuose padėka mokyklai

Po 50 metų saulėtą rugsėjį vėl į savo klases susirinko Gargždų I vidurinės (dabar „Minijos“ progimnazija) XXIII laidos abiturientai. Gyvenimas prabėgo šuoliais, ir ne visiems pildėsi svajonės – reikėjo rinktis kitus kelius. Ne tik apie tai jubiliejiniame susitikime šnekučiavosi vieni kitų išsiilgę buvę dviejų klasių mokiniai.

Pusę amžiaus saugota bendrystė
Dvi klasės ir viena auklėtoja – Danutė Paškauskaitė. „Malonu, kad pakvietė, negaliu ištarti – buvę mokiniai (nėra ir buvusių mokytojų – aut. pastaba). Aš norėjau būti mokytoja ir ja tapau, – atskleidė garbaus amžiaus pedagogė. – Ši laida man ypatinga, nes jų auklėtoja buvau tik metus. 1972 m. pastatė Gargždų II vidurinę mokyklą ir ten išėjo dalis mokinių bei mokytojų. Jų buvęs auklėtojas šviesaus atminimo Antanas Saja irgi išėjo į naująją mokyklą. Mane paskyrė 11 a klasės auklėtoja – nebuvo lengva su vienuoliktokais dirbti vienus metus.“
Vienuoliktos b klasės auk­lėtojos Vandos Imbrasienės atminimą nušvietė susirinkusių auklėtinių uždegtos žvakelės šviesa. Nebesulaukė jubiliejinio susitikimo, o anksčiau, kol turėjo jėgų, ši mokytoja jų nepraleisdavo. Buvę bendraklasiai pagerbė ir 7 išėjusių klasės draugų atminimą. Iš 11 b klasės buvusių 28 mokinių į pamoką po 50 metų susirinko 13 – mažiau nei galėjo. Vieni išvykę į užsienį, kiti prislėgti ligų ar rūpesčių negalėjo ištrūkti į susitikimą. Ir kiekvieną kartą mažėja susirenkančiųjų. „Susitikti mums labai svarbu – kas 5 metus tai vyksta. Labai mėgstame pabūti kartu – nereikia mūsų raginti, – kalbėjo susitikimo iniciatorė Gražina Pukinskaitė. – Ir šiemet paskambinęs buvęs bendraklasis Vladas Bernotas paklausė: „Tai kada?“ Ir įsisukome – vieni rūpinosi susitikimu mokykloje, kiti šventine vakaro dalimi, jubiliejiniu tortu“…

Svajonės ir realybė
„Mokykloje mums buvo gera: visi buvome teisingai įvertinti, niekas iš mūsų nesityčiojo. Su džiaugsmu čia sugrįžtu, – kalbėjo Virginija Kasputytė-Norkuvienė. – Mes labai laukdavome Rugsėjo 1-osios, išsiilgę vieni kitų, o dabar vaikai nebelaukia mokslo metų pradžios. Mes buvome draugiški, mokytojai objektyvūs – neturiu nuoskaudų.“
Gražina prisiminė lietuvių kalbos ir literatūros pamoką vienuoliktoje klasėje, kai teko rašyti rašinį apie save po X metų. Virginija parašė, kad nori dirbti su vaikais ikimokyklinėje įstaigoje, nes mažiausi – nuoširdžiausi. „Esu laiminga, kad tiek metų dirbau su jais“, – šypsojosi V. Kasputytė-Norkuvienė, iki pensijos vadovavusi vaikų darželiui. „Mano svajonės buvo kuk­lios: parašiau, jog baigsiu studijas ir dirbsiu provincijoje mokytoja. Įsivaizdavau, kad turėsiu daug laisvalaikio, lankysiu kultūros namus, dalyvausiu dramos būrelyje… Gyvenimas pralėkė šuoliais, ir tie keliai visai ne tokie, kokius įsivaizdavome – reikėjo rinktis kitus“, – prisipažino Gražina.
„Man sunkiai sekėsi rašyti – neprisimenu, ką tada parašiau, – nuotaikingai kalbėjo klasės linksmuolis mezgėjas, siuvinėtojas Edvardas Cirtautas. – Bet gyvenime ėjau, ėjau, ir atėjau.“ Jis prisipažino, kad kadaise kai ką numegzdavo savo vaikams – gyvenime pravertė tai, ko išmoko mokykloje, bet dabar mezgimo jo gyvenime nebėra. Bendraklasės priminė, kad Edvardas buvo gabus matematikas, kurio prašydavo konsultacijų.

Dėkingi ir už žinias, ir už draugystę
„Man atrodė, jog reikia studijuoti aukštojoje mokykloje, kad nereikėtų dirbti su kastuvu ar kito juodo darbo“, – atskleidė buvęs klasės sportininkas ir muzikantas Algis Raugas. Baigęs tuometį Kūno kultūros institutą, jis dirbo mokytoju mokykloje, bet greitai padėjo diplomą į stalčių ir įsidarbino Baltijos laivų statykloje: nepalyginti darbininko – 230 rublių per mėnesį ir 90 rublių – mokytojo algos. Vėliau teko keisti gyvenamąją vietą ir auginti kiaules, vėl dirbti mokykloje. „Buvau darbininku, mokytoju ir žemdirbiu – neįsivaizdavau šio savo gyvenimo kelio, bet esu laimingas. Pagalvoju, jei taip nebūtų nutikę, nebūčiau su žmona susipažinęs“, – kalbėjo Algis, užauginęs 4 sūnus.
Pirmą kartą į savo klasės susitikimą atėjusi Zuzana Staponaitė-Karpavičienė sakė jo labai laukusi, net eilėraštį sukūrusi. Jį perskaičiusi ir prie bendraklasės kapo. Anot Zuzanos, likimas ne visiems buvo palankus: gali svajoti ką nori, o gyvenimas veda savo keliais. G. Pukinskaitė savo bendraklasiams paruošė simbolines dovanėles – molinius paukštelius: keramika – jos laisvalaikis. „Susitikime dar kartą įsitikinome, kokie svarbūs esame vienas kitam, kokie brangūs mokyklos prisiminimai – visada smagu pabūti kartu, apsikabinti. Supratome, kad širdyje dar esame vis tie patys nenuoramos, smalsūs ir nuoširdūs, dar galime ieškoti ir atrasti, nors metai labai skuba“, – dėstė Gražina.
Birutę Oželienę džiugina bendrystė, mokykloje prasidėjusi daugiau kaip prieš 50 metų ir tebesitęsianti iki šiol. „Šis susitikimas – didžiulis džiaugsmas“, – sakė ji.
Po 50 metų susirinkę abiturien­tai parašė laiškus savo buvusiai mokyklai. „Juose dėkojome už padovanotus draugus, kurių artumas ir draugystė ne vienam padėjo įvairiuose gyvenimo vingiuose, už įskiepytą pareigingumą, žinių troškimą, toleranciją, už pasišventusius mokytojus. Linkėjome mokyklai gyvuoti, tęsti garbingas tradicijas, kad visada norėtųsi čia sugrįžti“, – atskleidė G. Pukinskaitė.

Virginija LAPIENĖ