Gargždų krašto muziejuje – seniausias Lietuvoje rastas kirvis
Kol archeologinis radinys tampa muziejų eksponatu, praeina net keleri metai, o kai kurie radiniai dar ilgai guli fonduose. Tačiau seniausio Lietuvoje rasto kirvio likimas kitoks. Kilnojamoji Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“ kelionę pradėjo 2020-ųjų rugsėjį Vilniuje, o praėjusią savaitę atidaryta Gargždų krašto muziejuje. 13 000 metų eksponatas rankomis neliečiamas, tačiau jo kopiją kiekvienas lankytojas gali ne tik apžiūrėti, bet ir pačiupinėti.
Radinys apie 1,5 m gylyje
Parodos „Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“ kuratorė Dalia Ostrauskienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė, dalyvavusi parodos atidaryme Gargždų krašto muziejuje, papasakojo iš šiaurės elnio rago padaryto kirvio radimo istoriją: „2014 m. Biržų rajono Parupės kaimo gyventojo Viliaus Venckūno sklype darbininkai kasė žemę, ketindami tiesti kabelius. Maždaug pusantro metro gylyje jie rado keistą daiktą, panašų į ragą. Pavartę jį perdavė žemės savininkui.“ Kažin kaip toliau būtų susiklostęs radinio likimas, jei pasisvečiuoti pas V. Venckūną nebūtų atvykę draugai iš Vokietijos? Vienas iš jų, pamatęs kurį laiką lauke, vėliau garaže gulėjusį radinį, pasakė parupiškiui, kad panašų yra matęs Vokietijoje. Netrukus sodybos šeimininkas suprato, kad kirvis ne šiaip ragas, ir kreipėsi į Biržų muziejų. „Tada dirbusi archeologė atvežė kirvį į Klaipėdos universitetą, o jį pamatę mokslininkai ir nustebo, ir nudžiugo. Po daugybės tyrimų (mėginys buvo išsiųstas ir į Londono biomokslinių inovacijų centro laboratoriją, kad atliktų radinio datavimą) kirvis grįžo pas savininką. Pradėjus bendrauti jis nusprendė 13 000 metų kirvį padovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui“, – laimingų ir lemtingų atsitiktinumų kamuolį vyniojo parodos „Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“ kuratorė D. Ostrauskienė. Ji seniausio Lietuvoje rasto kirvio savininkui pažadėjo, kad radinys muziejaus fondo lentynose negulės, kad bus viešinamas. Tesėti pažadą Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologei padeda radinio tyrimus atlikę mokslininkai, kurie nuolat skleidžia žinią apie šį šiaurės elnio rago kirvį.
Pavadintas pagal vietovę
Gargždų krašto muziejuje reikšmingą radinį ne tik Lietuvos, bet ir Šiaurės Europos, Baltijos regiono priešistorės tyrimams rodydami skaidres pristatė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojas dr. Tomas Rimkus ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas dr. Gvidas Slah.
„Pirmasis tokio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų buvo rastas Nørre Lyngby vietovėje Danijoje. Nuo tada visi tokio tipo kirviai vadinami šios vietovės vardu. Šiaurės Europos regione aptikta keliasdešimt tokių kirvių, o Rytų Baltijos šalyse – tik vienetai: penki dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo aptikti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, 2009 metais – vienas Latvijoje“, – dėstė dr. T. Rimkus. Pasak jo, tokie iš šiaurės elnio rago pagaminti kirviai Europoje randami itin retai, nors jų technologija, manoma, gyvavo tūkstančius metų. Šiaurės elniai buvo vieni iš labiausiai medžiojamų vėlyvojo ledynmečio gyvūnų, o Lietuvoje, kaip teigia mokslininkai, jie gyveno visą vėlyvąjį ledynmetį. Prie Šarnelės, netoli Žemaičių Kalvarijos, buvo rasta dirbinių iš briedžio rago, bet tyrimai parodė, kad jie iš vėlyvesnio laikotarpio nei Lyngby kirvis.
Pamestas medžiotojų
Pasak Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docento dr. G. Slah, tiriant įvairius archeologinius radinius – kaulo, titnago, gintaro, stiklo ir kt. – kaip ir kriminalistikoje atliekama trasologijos ekspertizė. „Pagal paviršiaus pažeidimus nustatyta, kad darant šiaurės elnio rago kirvį naudoti titnaginiai įrankiai. Kad įrankis būtų patogus paimti ir naudoti, pašalintos kai kurios rago dalys. Rankena dėl patogumo galėjo būti apvyniota oda arba nešiojamas kirvis nuolat lietėsi su kailiniais ar odiniais šiaurės elnių medžiotojo rūbais“, – vardijo dr. G. Slah. Tyrimai taip pat parodė, kad kirvis buvo naudojamas dažnai, tačiau spėjama, kad po to, kai buvo pamestas, ilgai gulėjo nepajudintas, o gal niekuomet daugiau pajudintas ir nebuvo. Kam naudotas kirvis, po 13 tūkstančių metų tapęs muziejaus eksponatu? Jo paskirtį dr. G. Slah atskleidė paėmęs į rankas kirvio kopiją, kuri padaryta taip pat iš šiaurės elnio rago. Pasirodo, tokiu kirviu galima kirsti medžius, naudoti ir kaip pleištą, ir kaip plaktuką. Kad aštrumo kirsti medžiui pakanka, Gargždų krašto muziejuje įsitikino parodos atidarymo dalyviai. Parupės kirvis buvo naudojamas medžio apdirbimui, tačiau tokio tipo kirviai turėjo ir įvairesnes paskirtis. Jie galėjo būti naudojami medžioklėje (kirvis primena indėnų tomahauką). Aliaskos indėnai tokius kirvius naudojo iki pat XVIII a. Ten, kur rastas Parupės kirvis, dabar vingiuoja Nemunėlis, tačiau prieš 13 tūkstančių metų ten plytėjęs negilus vandens telkinys, pro kurį migruodavo šiaurės elniai ir paskui juos į šią vietą atėjo medžiotojų rankiotojų bendruomenės. Tuo periodu visoje Europoje vyravo klajokliškas gyvenimo būdas. Atlikti vietovės archeologiniai tyrimai padėjo rekonstruoti laikotarpį, kai Lyngby kirvis nugulė žemėje. Archeologai, iškasę 2 kvadratinių metrų šurfą toje vietoje, kur buvo tiestos komunikacijos (iš viso buvo iškasta 13 archeologinių šurfų, kurių bendras ištirtas plotas 26 m2), daugiau radinių neaptiko, tačiau vietinis gyventojas Evaldas Timukas surinko net apie 500 titnago radinių kolekciją. Evaldas visus radinius rado ariamos dirvos paviršiuje. Tad tikėtina, kad kultūrinis sluoksnis iš vėlyvojo akmens amžiaus sunaikintas.
Susipažinti su kirvio istorija, pamatyti Lyngby kirvį ir jo kopiją Gargždų krašto muziejuje galima iki vasario 14 d.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
