Pamirštas vandens kelias  arba Metas, kai Minija plaukė sieliai

Kas tie sieliai – gal sielos broliai, ir kur jie plaukia, šiandien atsakytų retas. Išsiaiškinę, kas tie sieliai, dar labiau nustebtume, kad jie plaukė ir Minija. Net iš pažiūros tokiomis nedidukėmis, vingiuotomis upelėmis kaip Žvelsa, Jūra, Veiviržas, Akmena, ir, žinoma, Dange, o galbūt ir kitomis.

Aidėjo sielininkų balsai
Dabar Minija plaukiame tik baidarėmis, o kažkada, net gūdžiausiomis naktimis, per ūkus ir vėją aidėjo sielininkų ir jų padėjėjų balsai. Upėmis šimtmečiais plaukė ir plaukė mediena. Daug, tūkstančiai kietmetrių, visa ta, kuri dabar burzgia sunk­vežimiais, o mes burzgiame ant jų, nes išmaišo kelius, sugadina asfaltą, sunaudoja daug kuro ir dar daugiau teršia. Tik va – medienos reikia visur visiems ir vis daugiau. Panašiai buvo ir prieš keletą šimtų metų.
Tik ta mediena, o ir kitos prekės, dabartinių aktualijų fone keliavo labai ekologiškai, transportavimui nenaudojant jokio iškastinio kuro. Kiek toks medienos gabenimo būdas atsiėjo pastangų ir net gyvybių, niekas neskaičiavo. Jei ir būtų suskaičiavę, vandens kelių nebūtų atsisakę. O kaip viskas vyko, liudija užrašyta ar iš lūpų į lūpas pasakojama istorija. Gaila, menančių paskutinius sielių plukdymus dar po II pasaulinio karo lieka vis mažiau. Kas dar matė, girdėjo ar net pats dalyvavo šiuose darbuose, pasakojo visokių dalykų, minėjo pamirštus tame darbe naudotus įrankius, posakius, žodžius ir visą patirtį, kuri, kaip tie nevaldomi sieliai, pamažu nuplaukia į užmaršties vandenynus.

Nuo Vytauto Didžiojo laikų
Minija kaip tikra žemaitė darbštuolė vingiuodama iš gimtinės Telšių rajone link marių skirtingu laiku skirtingose vietose dirbo įvairiausius darbus – suko malūnų girnas, gamino elektrą ir labai gausiai plukdė sielius. Minija rąstai plukdyti iš aukštupio, nuo Žarėnų, kur daugiau į vandenį nuleisdavo popiermedžiams skirtus rąstus, o nuo Salanto žiočių plukdyti ir didieji sieliai. 
Kai pakildavo vanduo, dabar mus gąsdinantis potvyniais, tada į upes leisdavo rąstus. 
Lietuvos upėmis link Vakarų plaukė ne tik šalies girių mediena, bet ir Baltarusijos, Rusijos miškų turtai, nešę geras pajamas tiek valstybei, tiek privatiems asmenims.
Apie prekybą mediena rašytinių šaltinių žinių yra išlikę nuo Vytauto Didžiojo laikų. Prekyba mediena ypač suaktyvėjo po Melno taikos (1422 m.), kai Žemaitija praktiškai tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Po šios sutarties medienos eksportas iš Lietuvos į Vakarų šalis per kryžiuočių valdomą Nemuno žemupį labai suaktyvėjo, ypač į Karaliaučių ir Dancigą (Gdanskas).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miško medžiaga, kurios didžioji dalis plukdyta per Mažąją Lietuvą, jau XV a. pradžioje Dancigo uoste užėmė svarbią vietą. Be šios miško produkcijos, į Vakarus vežti ir pusiau apdirbti ąžuoliniai rąstai, tuomet labiausiai branginta eksportuojamos medienos rūšis, taip pat įvairios sijos, lentos, lotai, kartys ir kiti medžio gaminiai. Nuo Vytauto Didžiojo laikų eksportuoti ir medžio pelenai, naudoti potašui, šarmams, stiklui ir kitiems produktams gaminti, taip pat iš medienos degta medžio anglis, degutas ir derva.
Medienos ir jos gaminių transportavimui buvo išnaudojamos visos įmanomos upės, o potvynių metu – ir upeliai. Visa ši medienos gabenimo struktūra turėjo savo taisykles, viena kurių – mokesčiai. 

Muitai įskėlė konfliktą
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai už sielių gabenimą per jų valdas ir tiltų angas imdavo mokestį. Kryžiuočiai, o vėliau Prūsijos ir Vokietijos valdovai Nemunu pro Smalininkų muitinę plukdytai lietuviškai medienai taikė didelius muitus. Neapsikentusi tokių didelių sumų XIX a. Rusijos valdžia užsimojo kasti Dubysos–Ventos kanalą, kuriuo ketino nukreipti medienos gabenimą iš Didžiosios Lietuvos į Rygos uostą, ir tokiu savo sprendimu tarp šių šalių vos neįskėlė ginkluoto konflikto. Bet, susėdus prie derybų stalo, sutarta dėl palankesnių muitų gabentai medienai, o planuoto kanalo kasimas nutrauktas. 
XX a. pradžioje Rusijos parduodama Prūsijai mediena plukdyta daugiausia Nemunu. Iki 1913 metų vien sieliais nuplukdyta 2/3 medienos, kurios daugumą sudarė pušų ir eglių rąstai, o likusi gabenta laivais ir geležinkeliais. Iki I pasaulinio karo Nemunu plukdyta tiek daug sielių (rašoma, kad apie 3 000 per metus), kad upe kai kur sunkiai praplaukdavo garlaiviai.
Prekybiniai medienos sandoriai dažniausiai buvo sudaromi palei Nemuną, Rusnę ir Gildiją, tuomet tarnavusią svarbiu vandens keliu į Karaliaučių.
Iš kirtimų suvežtą medieną laikydavo paupiuose, todėl panemunėmis ir kitų upių teritorijose greitai ėmė kurtis medieną eksportui ruošusios lentpjūvės. Kai kurios tokių – Ragainėje, Tilžėje, Rusnėje ir Klaipėdoje išliko iki pat XIX a. ir XX a. pradžios.
Medienos gabenimui vandens keliu papildomai kasė kanalus, valė ir gilino upių vagas, įrengė kanalizuotų upių tinklą. Patogesniam ir saugesniam medienos plukdymui XIX a. Vokietijos valdžia ir miško pirkliai įrengė trasą Minijos žiotys–Lankupiai–Klaipėda, kas dabar žinoma Karaliaus Vilhelmo arba Klaipėdos kanalo vardu. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad šiuo kanalu vien 1875 metais praplaukė 3 314 sielių vilkstinių. Iki I pasaulinio karo Nemunu kasmet perplukdydavo apie 3 000 sielių. Vienas toks sielis – tarpusavyje sujungtų rąstų grandinė – siekdavo iki 125 m ilgio, o plotis priklausydavo nuo upės vagos pločio, galėdavo būti iki 10 metrų.

Sielių plukdymas – estetiškas
Sielių sujungimas, rišimas ir paruošimas plukdymui buvo daug žinių reikalavęs sudėtingas darbas. Sielių plukdytojai ir pynėjai buvo laikomi labiau kvalifikuoti ir geriau apmokami nei ritikai, kurie pririsdavo pynėjams medžius nuo kranto. Norintysis plukdyti mišką turėdavo sudaryti sutartį ir užstatyti kaip garantiją tam tikrą turtą arba pinigų sumą, ne mažiau nei sielio vertė.
Sieliams rišti ir plukdyti susidarydavo nuo 8 iki 20 žmonių grupė. Rišant sielius buvo svarbi tiek techninė, tiek ir estetinė sielio pusė. Maždaug iki ketvirto dešimtmečio sielius dažniausiai rišdavo susuktais jaunais berželiais arba karklais, vėliau 3–5 mm storio viela. Surištų sielių plotis, kol nebuvo tiltų, Nemune siekdavo iki 10 m, vėliau plotis sumažėjo iki 8–9 m. Sielio ilgis būdavo apie 110–120 m. Sielis vidutiniškai plukdydavo apie 150 m3, o didelis arba storų medžių – ir iki 250 m3 medienos. Mažesnėse upėse sielio plotis būdavo 2–3 m, pabėgius ir nedidelius medžius (popiermedžius) kartais plukdydavo nerištus, gaudydavo ir rišdavo tik upės žiotyse. 
Ant sielių dar kraudavo nesurištų rąstų, medžio pusfabrikačių. Plukdomos buvo ir vadinamos krobkos – daugiasluoksniai sauso medžio sieliai, ant kurių sukraudavo lentas, linų stirtas, statines, grūdus, šieną, sviestą, kiaušinius, sūrius, žuvis ir kitas gėrybes ir viską apdengdavo stogu. Tokios namų dydžio krobkos sverdavo arti 100 tonų. Plaukdavo sukabintos tartum kaimeliai.
Iš Nemuno aukštupio į Tilžę, kuri tuo metu buvo svarbiausias prekybos tarp Rusijos ir Prūsijos punktas, sieliai būdavo nuplukdomi per 15–16 mėnesių. 
Sielius reikėjo plukdyti ir dieną, ir naktį, ir lyjant, ir siaučiant vėtrai. Sparčiai nusekus upei sieliai atsidurdavo ant kranto, o jei kildavo potvynis ar smarkus vėjas, kildavo grėsmė, kad sielius nuneš pagavusi upės srovė. Pajudėjus vienam sieliui dažnai paskui jį atsiskirdavo ir nuplaukdavo kiti. Ir sugaudyk tada medžių karavaną.

Plaukiojo ir vytinės
O blogų orų ir potvynių pasitaikydavo visais laikais. Vienas toks buvęs 1907 metais. Nemunas išsiliejo plačiai, ir rudens pradžioje abiejose upės pakrantėse plūduriavę apie 80 sielių, kurių kiekvienas buvęs po 120 m ilgio ir 10 m pločio. Susitvenkę sielių rąstai su vandens srove nušlavė pontoninį Tilžės tiltą ir viską, kas buvo pakeliui. 
Be sielių, nuo XV iki XIX a. pabaigos krovinius gabendavo ir vytinėmis, pasak istorikų, tik Lietuvai būdingais upiniais, plokščiadugniais buriniais laivais. Tokiais maždaug 15 ir daugiau vyrų irkluotais laivais Nemunu plukdė medieną, javus, linus nuo Gardino iki pat Karaliaučiaus, o gal net iki Dancigo.
Vytinės plaukiojo ir Nerimi, Nevėžio upe. Sunkiai pakrautos žaliavinėmis prekėmis vytinės plaukdavo pasroviui, o iš Karaliaučiaus ar Klaipėdos grįždavo pakrautos lengvesnėmis, vadinamomis kolonijinėmis arba prabangos prekėmis. Esant vėjui, vytinės galėjo plaukti prieš srovę arba buvo traukiamos nuo kranto virvėmis. 
Lėmė Mažosios Lietuvos likimą
Šiandien sunku įsivaizduoti, kiek Lietuvos upėmis buvo nuplukdoma medienos, bet užfiksuoti to meto skaičiai yra iškalbingi. Iš Kauno gubernijos į Prūsiją 1910 m. eksportuota 1 690, 1911 m. – 2 199 sieliai. Viename vokiečių žurnale Industrie und Handelskammer („Pramonė ir prekybos rūmai“) nurodyta, kad 1912 m. atplukdyta 2 074 532, o 1913 m. – 2 212 323 kietmetrių miško medžiagos. 
Sielių plukdymas į Vokietiją ir Klaipėdos kraštą smarkiai sumažėjo po I pasaulinio karo, kai tarp Vilniaus kraštą užgrobusios Lenkijos ir Lietuvos nutrūko visi ryšiai ir medienos plukdymas į Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostus iš miškingo Nemuno aukštupio sustojo, o Tilžėje veikusios lentpjūvės užsidarė. Tačiau sieliai į Klaipėdą plaukė toliau, nes buvo gabenama Lietuvos miškuose nukirsta mediena.
Ilgainiui sielių plukdymas mažėjo, dėl ko Vokietijos ir Klaipėdos krašto miško pramonė ėmė nykti, Rusnėje dėl to užsidarė 4 lentpjūvės ir 2 medienos eksporto įmonės, dvigubai sumažėjo gyventojų ir išaugo bedarbių skaičius. 
Po 1940 m. sieliai Lietuvoje plukdyti, bet nedideliais kiekiais. Tuojau po II pasaulinio karo sovietai, įnirtingai atkurdami ūkį, labai intensyviai kirto miškus, o medieną vis dar gabeno upėmis. Rašoma, kad po karo TSRS kasmet būdavo nuplukdoma 105–120 mln. m3 medienos, o plukdomųjų kelių ilgis siekė 80 000 km.
Vėliau susizgribus dėl beatodairiškai kertamų miškų, sielių kasmet nuplukdyta vis mažiau.
Šiame krašte medienos prekybos suklestėjimas ir vėlesnis nuosmukis lėmė Mažosios Lietuvos ir daugelio jos gyventojų likimus. Pasibaigus II pasauliniam karui, tradicinį krovinių gabenimą sovietai likvidavo, vidaus vandenų keliai buvo pamiršti ir apleisti, Mažajai Lietuvai būdingo įvairių krovinių (daržovių, šieno ir kitų), kaip ir sielių, plukdymo istoriją pasiglemžė užmarštis.

Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.