Bendravimo tarpininkas pakelia dvasią, jei turi saiką
Lapių bendruomenės žmonės neseniai į susitikimą pasikvietė žinomą vyno ekspertą ir žurnalistą Algirdą Patecką. Jis pasakojo apie didelį vyno pasaulį ir akcentavo, kaip svarbu žinoti apie šio gėrimo vartojimo kultūrą. Vilnietis svečias kadaise atliko pedagoginę praktiką Lapių aštuonmetėje mokykloje – tai buvo pirmieji savarankiško darbo ir gyvenimo žingsniai. Įsimintinus įspūdžius išdėstė savo knygoje „Klaipėdietiškos istorijos ir kareiviškos dainos prie statinės“. Susitikę su autoriumi lapiškiai aptarė jos skyrių apie Lapius. „Bangos“ korespondentei jis atskleidė, kaip iš filologo tapo vyno ekspertu.
Traukė jaunystės takai
– Kas šią karštą vasarą pastūmėjo išsiruošti iš sostinės į Lapius ir pavaikščioti jaunystės takais?
– Nuostabūs prisiminimai. Vilniaus universitete studijuodamas rusų filologiją,1963 m. žiemą atvykau į Lapių aštuonmetę mokyklą atlikti pedagoginę praktiką. Čia prabėgo nuostabus pusmetis: aš – savarankiškas, aš – mokytojas. Sulaukiau pavasario, žydėjimo. Laimė buvo šeštadienį keliauti į Klaipėdą, kur nuo 9 metų gyvenau su tėvais, o sekmadienį iš Gargždų klampoti į Lapius – autobusai retai važiuodavo. Keliavau pėsčias, bet entuziazmo užteko. Viskas mane džiugino: patiko su mokiniais dirbti, kalbėtis. Kaimo vaikai ramūs, mokėsi kaip kas sugebėjo, kaimo gyventojai draugiški.
O kokia nuostabi gamta Lapiuose! Veržėsi sraunus Žvelsos upelis, žydėjo mokyklos sodas. Man nebuvo svarbiausia pasiruošti pamokoms. Gal tuomet dar buvau lengvabūdis… Lapiai man paliko gilų įspūdį – apie tai rašiau pernai išleistoje savo knygoje „Klaipėdietiškos istorijos ir kareiviškos dainos prie statinės“. Vienas skyrius skirtas prisiminimams iš Lapių. Baigęs universitetą, paprašiau paskyrimo į šį kaimą, bet buvau paskirtas Agluonėnų aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Čia ištvėriau porą metų ir išvykau dirbti į Klaipėdą, tuomečio vykdomojo komiteto kultūros skyrių. Ryšių su lapiškiais pedagogais – direktoriaus Viktoro Vaitkaus šeima – nenutraukiau, vėliau jie persikėlė į Vilnių. Prieš kelerius metus dalyvavau Lapių mokyklos šimtmečio minėjime, bendrauju su dabartine jos vadove Vilija Lukauskiene. Šiandien susitikau su buvusia kolege Stase Skuodiene, vienintele pedagoge iš anų laikų.
Pirmoji pažintis – Moldovoje
– Nepriklausomoje Lietuvoje pirmasis pradėjote rašyti apie vynus ir gėrimo kultūrą, vesti vyno prezentacijas – tapote pirmuoju vyno ekspertu ir vyno žurnalistu. Iki šiol kaupiate žinias, domitės naujovėmis, keliaujate į tarptautinius vyno konkursus, konsultuojate prekybininkus, o kartais ir pirkėjus. Ar baigęs studijas apie tai pagalvojote?
– Sovietmečiu vyravo suvokimas, kad baigus universitetą mokslo ir žinių užtenka visam gyvenimui, kad nieko daugiau negali išmanyti. Pasirodo, jog man rusų filologijos neužteko – siekti žinių, tobulėti reikia ir dabar, kad neiškristum iš visuomenės konteksto. Man tai malonus darbas, kurį su džiaugsmu tęsiu ir dabar, pagal galimybes dalyvauju tarptautiniuose vyno konkursuose – esu vienas iš 140 komisijos narių.
Dirbdamas Klaipėdos rajone, į „Bangą“ rašiau literatūrinius bandymus, straipsnius, apybraižas, reportažus, išvykęs dirbti į Klaipėdą – į tuometę „Tarybinę Klaipėdą“. Mane, visuomeninį korespondentą, pasiuntė į Moldaviją, vyno kombinatą, kur buvo gaminamas brendis „Bielyj aist“, anuomet vienas iš geresnių šios rūšies alkoholinių gėrimų, kurį vadino konjaku. Iš tiesų konjakas – tai Prancūzijoje iš vynuogių spirito pagamintas gėrimas.
Tada susipažinau su vyno gamyba ir mane „užkabino“. Po metų turėjau unikalią galimybę su jaunimo delegacija išvykti į Prancūziją, kur nuvežė į geriausią pasaulyje desertinio vyno gamyklą. Aš jau šį bei tą žinojau apie vyno gamybą – vyndarys į mane atkreipė dėmesį. Užsimezgė ryšys – pradėjau gauti informacijos šia tema prancūzų ir anglų kalbomis. Pradėjau skaityti literatūrą apie vyno gamybą, kaupti informaciją. Tuomet dirbau vadovaujantį, partinį darbą ir negalėjau ja dalintis, nes būtų pagalvoję, jog „tam vaikinui labai rūpi alkoholis“. O man taip nebuvo.
Nepriklausomybės pradžioje buvau paklausus prekybininkų konsultantas, nes turėjau žinių. Jie nežinojo apie vyno gamybos rinką užsienio šalyse, tik buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tada Lietuvoje pradėjo rastis vyno vartojimas. Jį gaminančios šalys kvietė į vyno regionus. Taigi esu vyno ekspertas, kai konsultuoju prekybininkus – vyno konsultantas, kai skaitau paskaitą – paskaitininkas, o kai rašau apie vyną – vyno žurnalistas. Esu Tarptautinės vyno žurnalistų asociacijos narys. Prieš 20 metų dirbau specializuoto žurnalo apie vyną ir maistą „Geras skonis“ redaktoriumi.
Bendravimo tarpininkas
– Kodėl svarbu išmanyti vyno vartojimo kultūrą?
– Tenka kalbėti apie vyno vietą žmogaus gyvenime. Dėl jo ginčijamasi: vieniems atrodo, kad gerti sveika, o kitiems – kad labai blogai. Kai būna žmogui negerai dėl vyno, jis pats kaltas, o ne vynas – turi save kontroliuoti. Vynui yra apie 8 tūkst. metų. Nuo pat pradžių mokslininkai, kultūros veikėjai, filosofai atkreipė dėmesį į gerąsias jo savybes. Tai bendravimo tarpininkas. J. V. Getė rašė, kad nėra kultūros be vyno – vynas yra ir bus. Tose šalyse, kur nėra alkoholio, pavyzdžiui, musulmonų šalyse, yra narkotikai.
Graikijoje buvo skiedžiamas vynas, o jaunimas mokomas: nugirdžius vergus, sakoma, kaip baisiai atrodo šie žmonės. Vyno skiedimas vandeniu – protingas pasirinkimas. Vynas buvo geriamas ne tam, kad pasigertų. Vynas pakelia dvasią, suteikia entuziazmo bendravimui, bet ne tiek gerti, kad pasigertum.
Man rodos, jog svarbiausia vyną gerti saikingai – smerkiu nesaikingą bet kokio alkoholio vartojimą. Vyną vartoti patogiausia, nes turi mažiau alkoholio nei stiprieji gėrimai. Skandinavų šalyse protinga rinkos politika – pirmenybę skiria vynams, kad verčiau gertų jį, o ne stiprųjį alkoholį. Mūsų šalies valdžia priešingai – kelia akcizus, paskutinį kartą daugiausia pabrangino vyną.
Alkoholio nemėgo
– Papasakokite apie tarptautinius vyno vertinimo konkursus.
– Vokietijoje vyksta didžiausias pasaulyje vyno konkursas. Kasmet kviečia komisiją, kurioje 140 narių iš viso pasaulio, įvertinti vynus: pasaulio vyndariai pateikia vis kažką naujo ir tikisi medalio. Nuo 2005 m. dalyvauju pagal galimybes – esu šios vyno vertinimo komisijos narys. Prisimenu pirmąjį kartą: per dvi savaites reikėjo įvertinti 6 tūkst. vynų.
Per gyvenimą esu aplankęs 114 šalių, didžiąją dalį – nepriklausomybės metais. Ragauti vyno kvietė į Naująją Zelandiją, Australiją. Aplankiau daug vyno šalių, mačiau vynuogynus, stebėjau vyno gamybą. Pirmasis žymus vyndarys, su kuriuo susitikau, – ispanas Migelis Toresas, gaminantis vyną ir brendį. Apie 1999 metus, kai lankiausi, jis buvo garsiausias vyndarys pasaulyje. Parodęs savo įmonę, atsivežė į namus pietauti ir, pastatęs kelių rūšių vyno, prašė pasakyti savo nuomonę. Didelis išbandymas buvo, nes tuomet dar trūko žinių.
– Ar vyno ekspertui priklausomybė alkoholiui negali atsirasti?
– Vyną tenka įvertinti uostant, ragaujant, tai yra paskalaujant burną, ir išspjaunant. Per pietus ar vakarienę galiu paragauti penkių įdomių vynų – po 50 gramų ir ne daugiau. Juk nenoriu būti girtas. Kas laikytų tokiame darbe, jeigu nesuprastum, kiek gerti vyno. Mano draugai nustebo, kad aš tapau vyno ekspertu – juk niekada nemėgau gerti. Gaila, jog kai kurie lietuviai supranta, kad geriama tam, kad pasigertum. Turėjau jausmą ir gyvenimo pavyzdžių. Tai yra vyno kultūra.
Linkėjimas – dvasios ramybės
– Ar kuo brangesnis vynas tuo geresnis?
– Ne visada, nes kainą gali lemti istorinis įvaizdis.
– Ką pasakytumėte apie lietuvišką vyną?
– Lietuva – ne vyno šalis, pramoniniu būdu negaminamas vynas, nes nėra vynuogių. Tiesa, 19 amžiuje lietuviai iš vokiečių išmoko gaminti vaisių-uogų vyną. Tačiau oficialioje kvalifikacijoje šis alkoholinis gėrimas neturi teisės vadintis vynu. Anykščių vyno fabrike gaminamas aronijų vynas labiausiai primena sausą vynuogių vyną. Lietuvoje gaminamas putojantis vynas, bet žaliava atsivežama iš Italijos, Prancūzijos.
– Apie ką lapiškiams pasakojote paskaitoje?
– Renginyje kalbėjau apie putojantį vyną, kaip jis gaminamas, kokios kategorijos, jo vieta pasaulio rinkoje. Po to ragavome jo ir kitų vynų.
– Ko palinkėtumėte „Bangos“ skaitytojams?
– Vertinti vyną ir vartoti saikingai, kaip ir visa kita gyvenime. Būti saikingiems, nes tai duoda ir dvasios ramybę, ir pasitenkinimą.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
