Bolturino tremtinė: „Mus visus paženklino likimas“

Be kaltės apkaltinti, visam gyvenimui paženklinti, bet laimingi vien todėl, kad iš tremties sugrįžo į Lietuvą. Taip apie savo likimą sako buvę tremtiniai. Kiek jų – tiek išgyvenimų, patirčių, prisiminimų, kurių negali nugulti užmaršties dulkės. Ketverių metukų su mama ir sesute ištremta Eugenija ILGINIENĖ vartydama senas nuotraukas papasakojo savo šeimos tremties istoriją.

Tėvelio neprisimena
„Kaip mane su mama ir seserimi išvežė į tremtį, neatsimenu. Buvau 4 metų. Mama pasakojo, kad pirmiausia suėmė Kiaulakių kaime, pamiškėje, gyvenusius jos tėvus, nes rėmė partizanus, du jos brolius ir dvi seseris. Po trijų dienų atėję į namus du ar trys kareiviai mamai liepė susirinkti daiktus. Mama sakė sustingusi su mano sesute Danute ant rankų, tad patys kareiviai kiek ko įdėjo į patalų užvalkalą, tiek ir turėjome Sibire“, – pasakojo gargždiškė E. Ilginienė. Laime nelaimėje ji vadina susitikimą su seneliais, mamos broliais ir seserimis Rimkų geležinkelio stotyje, iš kurios pajudėjo gyvuliniais vagonais į tremtį.
Eugenijos tėvelis Kostas nieko apie šeimos tremtį nežinojo. Tuo metu jis kalėjo Vilniuje. „Tėvelis buvo partizanas. Niekas daug apie jį nepasakojo. Aš jo neprisimenu. Kai tėvelis buvo miške, gimė mano sesuo, o apie jos gimimą sužinojo tik kalėdamas Komijos lageryje“, – šeimos istoriją dėstė buvusi Krasnojarsko krašto Bolturino tremtinė. Tik iš nuotraukos pažinusi savo tėtį ir jo tėvus, savo senelius, Eugenija prisimena, kad mama visą gyvenimą keikė likimą.

Neleido mokytis rusiškai
1948 m. vasarą kartu su kitais tremtiniais Eugenijos seneliai, dėdės ir tetos, ji su mama ir sesute Bolturine pateko į vieną iš barakų. „Atsimenu jį, narus, kur miegojome. Vargino utėlės, tad vakarais vieni kitus utinėdavome. Šeimos, kuriose buvo vyrų, po kurio laiko ėmė statytis savo trobas. Mūsų troboje senelis iš lentų sukalė lovas. Rudenį išgulėtus šiaudinius čiužinius stengėmės prikimšti naujų šiaudų. Jų eidavome paslapčia į kolūkį, bet jei pagaudavo, nubausdavo, – pasakojo E. Ilginienė.
Vaikai turėjo lankyti mokyklą ir mokytis, žinoma, rusiškai. Tačiau Eugenijos senelis neleido. Jis buvo įsitikinęs, kad šeima grįš į Lietuvą ir tada vaikai galės mokytis, o rusiškai nėra reikalo. Eidama 9 metus Eugenija dar nemokėjo nė žodžio svetima rusų kalba. Į mokyklą, kuri buvo kaimynų Andrijauskų namo gale, vis dėlto teko eiti ir, nors sunkiai, bet išmoko skaityti. Klasėje buvę įvairių tautybių mokinių, net 8 lietuviai. „Kiek mamą mokytojai kankino, kad stočiau į pionierius! Kažkas mane pamokė sakyti: „Kai būsiu kaip Leninas, mokysiuos vienais penketais, tada ir stosiu.“ Man nesisekė rusų, ketvertą retai gaudavau. Sakydavau, kad neturiu iš rusų penketo, negaliu stoti. Paskui neberagino“, – prisiminusi gudrybę šypsojosi Eugenija.
Kai Eugenija buvo 4-okė ar 5-okė, į Bolturiną atėjo žinia, kad tėvelis paralyžiuotas ir iš lagerio, kuriame kalėjo nuo 1947 m., bus atvežtas į Krasnojarską. Šeima galinti jį pasiimti. Eugenijos mamai teko skausmingai apsispręsti. „Mama pati jau buvo ligota. Ją sužeidė pasileidę rąstai, dėl to teko pašalinti inkstą, – dramatiškus išgyvenimus prisiminė E. Ilginienė. – Tėvelį pasiėmė tremtyje gyvenusi jo sesuo.“ Po tremties Kostas Juška amžinojo poilsio atgulė Lietuvos žemėje, bet Eugenijai nepavyko sužinoti, kur jo kapas Kintų kapinėse, kurios jau panaikintos.

Šventė paslapčiomis
Kada ne kada įprastą tremtinių kasdienybę praskaidrindavo kunigas Petras Lygnugaris. „Beržonskiai buvo atidavę vieną namo galą, ten įrengę altorių. Kai atvažiuodavo kunigas, laikydavo šv. Mišias. Langus tada uždengdavo, kad rusai nematytų. Kunigas krikštijo, tuokė, mokė vaikus poterių, lankė ligonius. Pabūdavo savaitę ar dvi ir vėl išvažiuodavo“, – pasakojo Eugenija.
Nors paslapčiomis, bet lietuviai šventė ir Velykas, ir Kalėdas. Eglutę, kaip prisimena tremtinė, puošdavo spalvotomis popierinėmis juostelėmis, o Velykoms visada pasimerkdavo beržų šakelių. Svogūnų lukštais dažydavo kiaušinius, bet ne kiekvienam tekdavo po vieną – dažniau vieną kiaušinį dalindavo per pusę. Kai mama nebedirbo, šeima laikė 3 ar 4 vištas, kiaulę, vėliau ir karvę – maisto nebetrūko kaip tremties pradžioje, kai nuvalgydavo aplinkui išsprogusių pušų ūglius, kai ir bulvių lupenos buvo maistas. Rudenį kibirais rinko bruknes. Jas supildavo ant trobos, paskleisdavo, kitas užpildavo sirupu. Mėlynių reikėję važiuoti toli, bet buvo raudonųjų ir juodųjų serbentų, prie namų turėjo pasisodinę aviečių.
Jaunimas ir tremtyje norėjo linksmintis, tačiau gavėnios, advento metu mama neleisdavo Eugenijos ir Danutės į šokius, o jei ir išleisdavo, drausdavo šokti. „Rusų arti neprisileidau ir nešokau. „Pamatysi, kas tau bus“, – kartą perspėjo mane kvietęs šokti rusas, kai atsisakiau. Šokiams pasibaigus, jis su draugu lūkuriavo prie durų. Išsigandau ir paprašiau pažįstamų vyresnių lietuvių, kad palydėtų namo“, – jaunystės nutikimą prisiminė moteris. Pasak jos, taip ir prasidėjo draugystė su būsimu vyru Vytautu.

Tuoktis plaukė valtimi
Kai lietuviams buvo leista grįžti į Lietuvą, Eugenijos ligota mama buvo parvažiavusi į savo namus Kumžaičiuose. Ten gyveno vyro brolis. Kolūkio pirmininkas pasakė, kad jiems reikia darbingų žmonių. Nei paliegusiai Eugenijos mamai, nei nepilnametėms jos dukroms čia neatsirado vietos. „Mama grįžo į Bolturiną ir papasakojo, todėl nusprendėme likti, kol baigsime vidurinę mokyklą, o tada spręsime, ką toliau daryti“, – apie sprendimą, kuris galbūt kai kuriuos lietuvius nustebino, pasakojo moteris.
Vos baigusi mokyklą 1962 m. birželio 23 d. Eugenija ištekėjo. Lietuvių Bolturine dar buvo nemažai, tad ir į vestuves susirinko apie 20–30 žmonių. Registruoti santuokos vyro motorine valtimi jaunavedžiai su liudininkais plaukė 5 km į Dvarecką. O ten net pasų nepaprašė ir sutuokė. Vestuves Bolturine įamžino fotografas, bet jas primenančių nuotraukų nepadarė. Kaip pasakojo buvusi jaunoji, fotografas padaugino alkoholio, o vaikai tuo pasinaudoję rado fotojuostelę ir sugadino.
„Mano sesuo prisimena, kad ant stalo buvo net keturių rūšių žuvies, nes mano vyras buvo žvejys. Mama iškepė mielinį pyragą, padarė giros. Nebebuvo bado kaip tremties pradžioje“, – pasakojo Eugenija. Jaunieji, norėdami įamžinti vestuves, nusprendė po savaitės dar kartą pasilinksminti. Bet ne visi vestuvių dalyviai besusirinko – vyro seserys jau buvo išvažiavusios į Lietuvą. Vis dėlto 10–12 žmonių šoko, dainavo, vaišinosi ir… fotografavosi.

Tapo medike
Ištekėjusi 18-metė po metų išskrido į Krasnojarską – norėjo mokytis. Tvirtai nebuvo nusprendusi, kuo labiau nori būti – buhaltere ar medike, tad pamačiusi medicinos mokyklą pateikė dokumentus ir sėkmingai išlaikė egzaminus. Apsigyveno Krasnojarske pas mamos seserį. 7 metus Eugenija dirbo medikės darbą, o jei būtų paklausiusi rusės gydytojos ir baigusi pusės metų kursus, ko gero, būtų tapusi gydytoja. Vis dėlto dvi dukras Sibire pagimdžiusi Eugenija išvažiuoti mokytis nebesiryžo.
1973 m. Bolturine buvo likusios trys lietuvių šeimos. Po 25 metų toli nuo namų Eugenija su vyru ir dukromis susiruošė į Lietuvą. Jos sesuo buvo grįžusi prieš dešimt metų. Gargžduose Eugenijai žadėjo darbą gimdymo namuose, bet… vietos neliko ir ji tapo Kvietinių felčerinio punkto felčere. Lietuvoje šeima dar susilaukė sūnaus.
„Sibire iš pradžių buvome vadinami fašistais, o grįžę į Lietuvą irgi jautėmės lyg paženklinti. Dirbdama Kvietiniuose buvau perspėta, kad esu sekama, o kartą, kai kalbėjausi su viena moterimi, priėjęs žmogus jai pasakė: „Tu su ja nekalbėk, ji – banditų vaikas“, – po daug metų prisimena Eugenija. Žinoma, buvo skaudu. Dabar gargždiškė šypsosi ir sako esanti laiminga, nes visa šeima grįžo į Lietuvą, nė vienas nepražuvo tremtyje. Buvusi tremtinė stebisi, ko dabar žmonės dejuoja, kuo nepatenkinti, ko trūksta: „Lietuvoje nėra nei bado, nei karo. Senelis sakydavo: „Vaikai, vaikai, pamatysit dar karą. Aš jau du mačiau. Nė viena karta neišgyvens be karo.“ Labai dažnai tuos žodžius prisimenu. Kaip ir kunigo P. Lygnugario, kad žmogui reikia stogo virš galvos ir lovos atsigulti. Turiu namus ir esu laiminga.“

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.