Dar kartą apie tą patį: šiurpus kuriame patys
Ko gero, būsiu išvadinta senamadiška, atsilikusia, nes nesuprantu, kodėl pametame galvas dėl svetimų šalių tradicijų. Negimusio kūdikio sutiktuvių vakarėliai, kūdikio lyties atskleidimo šventė, mergvakariai ir bernvakariai, besiplaikstant pusnuogiams gatvėmis, užkabinėjant praeivius, ir pagaliau Helovinas. Ši šventė kasmet kelia diskusijų ir šiemet ji nepaliks abejingų.
Feisbuke skelbimas, kuriame pavaizduotas raudonas besikvatojantis klounas, spalio 29 d. kviečia švęsti Heloviną Gargžduose, kur turgus virs „Siaubo turgumi“. Dažniausiai Gargždų turguje vyksta įvairios mugės: velykinė, rudens, kalėdinė, mamytės prekiauja vaikų drabužėliais, žaislais, augintojai – daržovėmis ir kt. Kai perskaičiau skelbimą apie „Siaubo turgų“ Gargždų turgaus angare, tą klausimą, už kiek sutiktum parduoti savo sielą, užduodu organizatoriams: už kiek ją pardavėte?
Renginyje kviečiami dalyvauti ne jaunesni nei 12 metų vaikai. Ar paaugliai šiuo metu mažai turi įvairių baimių, kompleksų, net sveikatos sutrikimų? Sakysite, tai tik atrakcija, žaidimas, bet ar ne su ugnimi? Organizatoriai perspėja, kad dalyviai už savo sveikatą ir saugumą renginio metu atsako patys, o už nepilnamečius – jų tėvai ar globėjai. Žinoma, galima neiti į tą „Siaubo turgų“, bet jei paaugliams vis dėlto kils pagunda? O jei kas nors tame angare nutiks neatitaisoma? Organizatoriai kratosi atsakomybės – nusipirkai bilietą (už 5 min. – per 6 Eur), vadinasi, žinai, kur kiši nosį, dalyvių pretenzijų nepriims. Pažįstu tėvų, kurie su vaikais savaitgaliais iki išnaktų žiūri siaubo arba fantastinius filmus, o paskui stebisi, kad šie neramiai miega arba nebegali užmigti, yra išsiblaškę mokykloje ir namuose. Pavojų, grėsmių ir baimių kas dieną gausu realybėje, tad kam tyčia erzinti likimą?
Praėjusią savaitę visą Lietuvą sukrėtė Lietuvos teroristais save įvardijusių asmenų el. laiškai apie švietimo įstaigose padėtus sprogmenis. Ši žinia pašiurpino ir tėvus, ir vaikus, daugumą žmonių. Žinoma, ne visų baimės ir nerimas buvo vienodi. Tik kažin ar realios grėsmės akivaizdoje tie, kurie nutraukus pamokas sprogdino petardas, lakstė, dūko, benorėtų juokauti. O jeigu kas nors kasdien trokšta gąsčiotis, krūpčioti, šiurpti, tegul žiūri žinias apie karuose žūstančius žmones, apie sužeistuosius, apie netekusius namų, savo artimųjų ir pabando įsivaizduoti save jų vietoje.
Šiurpnakčių ar helovinų, kaip juos bevadintume, organizatoriai pirmiausia sau turėtų užduoti klausimą, kur yra prasmė, o kur beprasmybė. Pažindinkite su mūsų tautos papročiais, o ne gąsdinkite, skatinkite šaipytis ir juoktis iš mirties. Ai, žinoma, juk tokie renginiai tik „bajeris“, kurių „tetos“ nesupranta. Mačiau, kad susidomėjimas didžiulis, bilietai bus graibstyte išgraibstyti. Biznis yra biznis.
Karolina ŽILIENĖ
