Dar šis tas apie Vytautą Majorą
Skaitydama šių metų albuminį vertingą leidinį apie įžymų žmogų, gyvenusį Klaipėdos rajono Jurgių kaime, neaptikau vieno, galima sakyti, vaizdelio apie gandro jaukinimąsi.
Nebeatsimenu, su kuo teko važiuoti ir pro būsimą Majorų sodybą, pirmą kartą atsitiktinai pasimatyti ir pabendrauti su tikrai išskirtiniu žemaičių ir Lietuvos žmogumi. Žinoma, jo asmenybės savitumas ir vaidmuo atsiskleidė jam minėtame kaime įsikūrus ir aktyviai gyvenant. O tądien buvo tik netikėtas susitikimas su nepažįstamu Jurgių kaimo naujakuriu. Tada jis papasakojo šiek tiek apie savo būtį, apie Jurgių Reizgį ir jo likimą. Nustebino ir sužavėjo V. Majoro gamtos jausmas, kraujyje įsigyvenęs poreikis būti gamtoje ir su ja. Pažįstu žmonių, kurie bodisi gandro kaimynyste (teršia, ramybę drumsčia ir t. t.). V. Majoras tada papasakojo, kaip jaukinęsis šį mielą ir gražų paukštį. Sodyboje buvo senų aukštų medžių, bet gandrams reikia, kad vieta būtų gyvenama, žmogaus buvimo reikia. Kol gandras irgi sumanė čia kurtis, žmogus vienas, dar neįsikūręs, čia buvodavo, laužus kūreno, kad tik įsigytų tą sparnuotą kaimyną. Besiklausydama V. Majoro, stebėdama jo bendravimo būdą suvokiau: tai geras žmogus. Gražus žemaitis.
Kai Lietuvą buvo sukėlęs ant kojų Sąjūdis, judėjo ir Veiviržėnai. Sąjūdžio aktyvistai sumanė ir Veiviržėnuose statyti paminklą sovietinės okupacijos aukoms. Buvusios tremtinės Liucijos Padagienės pastangomis buvo sukviestas pasitarimas, ką ir kaip daryti, ką įrašydinti paminkle (jis stovi buvusios Jurgio bažnyčios šventoriuje miestelio centre). Dalyvavo ir V. Majoras. Kažkas pasamprotavo, kad įraše reikėtų paminėti – visoms raudonojo teroro aukoms, juk gerai pagalvojus aukos buvo ne tik tremtiniai ir politiniai kaliniai. Kai kas šiai minčiai įnirtingai pasipriešino: „Tai gal ir stribus įrašyti?!“ V. Majoras ramiai ir, regėjos, išmintingai pritarė pirmajam siūlymui. Manau, jis geriau suprato istoriją ir giliau permatė jos aukas mūsų krašte.
Elena SKAUDVILAITĖ
