Dauparų–Kvietinių seniūno durys – atviros kiekvienam
„Suvokiu ir suprantu, kur aš atėjau. Seniūno pareigybė nėra paprasta. Pritariu buvusios seniūnės Juditos Čekuolienės viešumoje išreikštai minčiai, kad seniūnas turėdamas minimumą turi stengtis padaryti maksimumą“, – teigia Dauparų–Kvietinių seniūnijos seniūnas V. Tamašauskas.
Klaipėdos rajono savivaldybės skelbtą konkursą iš 16 kandidatų laimėjo ir šią savaitę Dauparų–Kvietinių seniūnijos seniūno pareigas pradėjo eiti Vytautas TAMAŠAUSKAS (43 m.). „Pagarba kiekvienam žmogui“, – ši frazė, anot naujojo seniūno, galėtų būti savotiška jo vizitinė kortelė. Vytautas sako jaučiąs pagarbą kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenamosios vietos, pareigų ir pan. Jis yra pasiryžęs dirbti atvirų durų principu, kad gyventojai galėtų bet kada užeiti, išsakyti savo problemas, lūkesčius ir kartu būtų galima ieškoti išeičių.
Susipažinti su Vytautu, pasikalbėti apie jo darbinę patirtį ir naujas pareigas vietos žiniasklaida turėjo galimybę Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos iniciatyva surengtame nuotoliniame susitikime.
Patirties kraityje – ir kunigystė
– Papasakokite apie save, koks Jūsų išsilavinimas, darbinė patirtis?
– Esu gimęs Šilutės rajone, visa mano vaikystė prabėgo Žemaičių Naumiestyje. Baigiau Žemaičių Naumiesčio vidurinę mokyklą. Vėliau psichologijos magistro laipsnį įgijau Vytauto Didžiojo universitete. Po to studijavau Lietuvos teisės universitete Europos Sąjungos politiką ir administravimą. Vėlgi gavau magistro laipsnį. Baigęs studijas, kūriau kelias įmones, kurių sritis – ES investiciniai projektai, mokymai. Dalyvavau įvairiuose seminaruose, konferencijose tiek Strasbūre, tiek Briuselyje. Manau, įgytą patirtį galėsiu panaudoti puoselėdamas mūsų seniūnijos pasaulį, kuriame būtų gera gyventi kiekvienam žmogui. Visus savo gebėjimus, komunikaciją telksiu tam, kad įsigilinčiau į problemas, pasiūlymus ir priimtume konstruktyvius sprendimus. Tai nėra lengvas uždavinys. Suvokiu ir suprantu, kur aš atėjau. Seniūno pareigybė nėra paprasta. Pritariu buvusios seniūnės Juditos Čekuolienės viešumoje išreikštai minčiai, kad seniūnas turėdamas minimumą išteklių turi stengtis padaryti maksimumą.
– Ar tiesa, kad Jūsų biografijoje ir kunigo patirtis?
– Atsakysiu trumpai: taip, tokia patirtis mano gyvenime buvo.
Sudomino ir motyvavo
– Kur šiuo metu yra Jūsų gyvenamoji vieta ir ar teko anksčiau lankytis Dauparų–Kvietinių seniūnijoje?
– Esu Klaipėdos rajono gyventojas, jau apie 20 metų gyvenu Sendvario seniūnijoje, Ginduliuose. Kadangi rajono seniūnijos yra glaudžiai susijusios, Ginduliai ribojasi su Dauparų–Kvietinių seniūnija, tai, žinoma, teko čia lankytis anksčiau. Manau, svarbu, ne kur žmogus gyvena, o kokie yra jo atliekami darbai. Dauparų–Kvietinių seniūnija yra išskirtinė, čia daug verslo, įsikūrusios stambios įmonės, be to, tai perspektyvi teritorija, tinkama kurtis šeimoms, tad gyvenamieji plotai plečiasi. Mane suintrigavo ir šios seniūnijos gamta, Minijos senvagė, juk pastarosios įveiklinimas svarbus ne tik seniūnijos, bet viso rajono atžvilgiu. Tai traukos objektas. Visi šie išvardinti dalykai mane ne tik sudomino, bet ir motyvavo dalyvauti Dauparų–Kvietinių seniūnijos seniūno konkurse. Stengsiuosi dirbti taip, kad dėl Dauparų–Kvietinių seniūnijos nebūtų gėda Savivaldybei. Tai pasakiau ir Administracijos direktoriui Artūrui Bogdanovui.
– Paneikite arba patvirtinkite sklandančias kalbas, kad esate galimai iš valdančiosios daugumos artimų žmonių rato?
– Tai klaidinanti informacija. Su Administracijos direktoriumi buvome visiškai nepažįstami. Vienas kitą gyvai pamatėme vakar (pirmadienį – pirmąją darbo dieną – aut. past.). Jis man skyrė 15–20 minučių, kad galėčiau akis į akį išsakyti savo lūkesčius, matymą, o pats labai norėjau iš jo išgirsti, į ką turėčiau atkreipti dėmesį, kokios esminės ir aktualiausios problemos. Manęs nereikėtų sieti su kažkokia politine partija, judėjimu, nepriklausau jokiai politinei partijai.
Aistra – profesionalioji dailė
– Kokie darbai Jūsų, kaip seniūno, darbotvarkėje šiuo metu prioritetiniai?
– Pirmąją darbo dieną su pavaduotoju Vytautu Tirevičiumi apvažiavome beveik visą seniūniją, stengėmės iki pačių pakraščių. Pirmąsias keliolika darbo dienų skirsiu susipažinimui su esama situacija. Noriu pabendrauti su seniūnijos darbuotojais, asmeniškai su seniūnaičiais, kiekvienos bendruomenės pirmininkais. Svarbu išgirsti kiekvieno keliamas problemas, įsiklausyti ir spręsti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir zuikis sveikas.
Pavyzdžiui, paprasta, bet sprendimo reikalaujanti problema. Kvietiniuose darbininkams baigėsi automobilio techninės apžiūros galiojimas, jo pratęsti nelabai įmanoma. Reikės spręsti, kaip įsigyti kitą automobilį, kad darbininkai galėtų atlikti savo pareigą, o Kvietinių žmonės būtų patenkinti.
– Seniūno pareigos atims daug laiko, energijos, kaip esate įpratęs pailsėti, kokie Jūsų pomėgiai?
– Esu profesionalus lietuviško meno kolekcionierius, renku tik Lietuvos profesionaliosios dailės darbus. Turiu nemažą kolekciją. Tai mano didžiulė aistra. Mano dvasinė investicija. Esu užkietėjęs keliautojas motociklu, truputėlį buriuoju.
– Žmonių smalsumui patenkinti ar galite papasakoti apie savo šeimą?
– Šeima – labai reikšminga mano gyvenimo dalis. Žmona Indra. Auginame sūnus, kurie jau gana dideli.
Agnė ADOMAITĖ
A. VALAIČIO nuotr.
