Devyniasdešimtmetė nesiguosdama varto gyvenimo knygos lapus

„Gimiau Rudaičių kaime – nusileidus nuo kalno, po dešine pirmoji sodyba. Ten gyvena 91-erių sesuo Marijona. Iš septynių vaikų besam dviese ir einam lenktynių, kuri ilgiau gyvensim. Aš jai sakau: „Tu sustok, o aš pro tavo šalį prabėgsiu“, – šypsojosi O. Šliuožienė, versdama savo gyvenimo knygos lapus.

Kas skirta, tą turi išgyventi, nepanikuoti dėl menkų dalykų. Viena diena geresnė, kita blogesnė, o sudedi į krūvą – ir normalu. Tik atrodo, kad kiti labai gerai gyvena, nieko nedirba, rūpesčių neturi, o juk visiems visko yra. Kai pažįsti blogį, tada įvertini ir gėrį. Su žmonėmis reikia sugyventi, nepavydėti ir nenorėti iš kito pasipelnyti, o šeimoje nereikia norėti viešpatauti. Tokia gyvenimiška išmintimi dalijasi 90-metė gargždiškė Ona Šliuožienė, nuo kūdikystės nelepinta likimo, patyrusi ir karo, ir pokario sumaištį, tačiau išsaugojusi pasitikėjimą žmonėmis, optimizmą ir humoro jausmą.

Iš Rudaičių – į Saulažolius

Marijonos ir Petro Granštų šeimoje Rudaičių kaime 1930 m. sausio 14 d. gimusi Ona buvo penkta dukra. Netrukus pasaulį išvydo vienintelis sūnus. Onai buvo tik dveji, kai užgeso motinos gyvybė. Pirmoji pamotė nespėjo užauginti jauniausių vaikų – po beveik aštuonerių metų ji mirė. Tada į namus vėl atėjo svetima moteris. „Sunku man ją vadinti pamote. Pamenu, su seseria miegodavome šaltame kambaryje, nes tik vienas buvo šildomas, vienoje lovoje, o pamotė atnešdavo prie krosnies pašildytus patalus, užklodavo, apkamšydavo, o tada abiem į kaktą pirštais takšt ir… „labanakt, senakaktės“. Tas dalykas buvo labai brangus, lyg pabučiavimas“, – švelniai šypsodamasi jaukumo akimirkas gimtuosiuose namuose prisiminė Ona. Nors aplinkiniams pamotė atrodė griežta ir net grubi, vaikams buvo gera. Ji visada žinojo, kada šie išalkę, kada pavargę. Niekada neišleido į mokyklą nevalgiusių, stengdavosi ką nors skaniau paruošti ir pietus įduodavo.

„Turėjome 11 hektarų žemės, bet visas būrys ką ten dirbsi – nutrypsi, – juokavo pasakodama Ona. – Namie dirbti likdavo viena arba dvi seserys, o kiti eidavome tarnauti. Nuo 10 metų vasaromis daugiausia būdavau pas pamotės seserį Saulažoliuose.“ Viščiukus, žąsiukus pasaugoti, palesinti, malkų atnešti, vėliau – ir vandens, bulves nuskusti – tokie buvo mergaitės darbai. Pradinę mokyklą ji baigė Lapiuose, o Gargžduose, gyvendama Saulažoliuose, pasimokė tik metus. Prasidėjo karas.

Prastai gyvename?

„Dabar visi šaukia, kad prastai gyvena, bet nežino, kas yra prastai. Karas, bombardavimai, gaisrai, pokaris… Nebuvo nei druskos, nei cukraus, nei žibalo, nei degtukų. Taupydami vieną skeldavome pusiau. Kai baigdavo virti viralas, o anglys imdavo blėsti, jas apkasdavome pelenais. Ant krosnies visada būdavo sausų skerlų, kad padėję jų ant rusenančių anglių vėl galėtume įpūsti ugnį…“ – nedejuodama pasakojo garbaus amžiaus O. Šliuožienė. Spingsulė, degdama virtuvėje, pro langelį turėjo apšviesti kitą kambarį, kuriame mokėsi vaikai. „Dabar „raškažius“ užpakalį drasko. Parduotuvės visko pilnos, visko pertekę, bet skundžiamės, kad nieko neturim. Valgom, ką norim, ir sergam. Ar žinot, ką šeimininkės darė, kai druskos anais laikais nebebuvo pirkti? Užvirindavo rasalą, kuriame laikė sūdytą mėsą, supilstydavo į mažus indelius, padėdavo šaltai ir virdamos valgyti įpildavo to sūrimo vietoj druskos“, – vargano gyvenimo paveikslą gyvai piešė devyniasdešimtmetė Ona.

„Jei kurią dieną nieko nedirbu, kaip nusikaltusi jaučiuosi. Žiema mane ir fiziškai, ir morališkai kankina, – sakė 90-metė O. Šliuožienė. – Viena gyvenu, pati apsitvarkau namus ir daržą apsieinu. Pirmas pomidoras šiltnamyje Joninėms išsirpsta. Užsiauginu daržovių daugiau nei reikia, todėl daliju. Man patinka judėti, tik kojos apstirusios. Bet prasimankštinu atsikėlusi ir vėl einu. Jei niekas nebeskauda, būsi miręs.“

Žiedo neužmovė

„Gyvenime nebuvau taip sušalusi, kaip per savo vestuves“, – paklausta apie šeimyninį gyvenimą nusijuokė O. Šliuožienė. Devyniolikmetės Onos ir dvidešimt septynerių Juozo civilinės metrikacijos ceremonija buvo trumpa – parašę pareiškimą, kad nori tuoktis, tuoj pat buvo sutuokti. Tačiau be bažnyčios palaiminimo mažai kas anuomet gyveno. Uošvė sužinojo, kad šeima įtraukta į tremiamųjų Sibiran sąrašą, ir suskubo pas kleboną su pūru rugių, kad Onai ir Juozui greičiau suteiktų Santuokos sakramentą. Klebonas jauniesiems paskyrė sausio 14 d. rytą. „Tada niekas gimtadienių nešventė, ir aš ne iš karto supratau, kad išteku savo gimimo dieną. Spigino 20 laipsnių šaltis, o senoji Gargždų bažnyčia – barakas, kur vėjai kiaurai pūtė. Stoviu šilkinėm kojinėm, palteliu apsivilkusi, o vyras išbėgo ieškoti liudininkų – zakristijono ir vargonininko. Taip sustirau, rankos sugrubo, kad nė žiedo nėjo užmauti, o klebonas, norėdamas įrašyti mūsų vardus ir pavardes į bažnyčios knygą, rankas prie smilkalinės šildėsi“, – senais prisiminimais dalijosi anuometinė nuotaka. Kai kurias detales prisiminusi moteris pridūrė, kad kokios vestuvės, toks ir gyvenimas.

Jiedu su vyru žinojo, kad lengva nebus. „Vieni vyrai pasitraukė į mišką, kiti slapstėsi nuo kariuomenės. „Mes rusams netarnausim“ – dar gyvas buvo Smetonos laikų patriotizmas. Kadangi Klaipėdos krašte kilo daug gaisrų, manasis tapo gaisrininku. Dvejiems metams jį išsiuntė į Pagėgius. Tada grįžo į Gargždus“, – apie bendro gyvenimo pradžią pasakojo O. Šliuožienė.

Mylėjo, bet nelepino

Kai pasaulį išvydo pirmagimis Stanislovas, Ona sako neturėjusi nei pienui buteliuko, nei čiulptuko. O vaikai pabiro vienas po kito. „Vis dėlto visus šešis užauginom. Vyras irgi labai mylėjo vaikus. Nuo mažens su vaikais kartu dirbom, ir niekada suaugę nepriekaištavo, kad nelepinom. Ir neliaupsinom, kad gerai mokėsi. Toks buvo jų darbas. Turėjo mokytis, kiek sugebėjo. Dabar vaikai sudievinami, jiems nieko negali pasakyti, eina į mokyklą, bet nesimoko. Baigia mokyklą – sakinio neparašo, minties neišreiškia, – lygino būrį vaikų užauginusi gargždiškė. – Apsivertė vertybės. Bet juk ne pagal mane yra pasaulis. Kiekviena karta yra kitokia, dabar bus tokia.“

Sakoma, nei anksti kėlęs, nei jaunas vedęs nesigailėsi. Devyniolikmetė, ištekėjusi už saulažoliškio Juozo, irgi nesigailėjo. „Bet dabar gailiuosi, – šyptelėjo ir atsiduso Ona, – nes vaikai paseno. Aš juk norėčiau, kad jie būtų stiprūs, jauni, o yra negalingesni už mane.“ Šešių vaikų – Stanislovo, Reginos, dvynių Vytauto ir Kęstučio, Birutės, Irenos – mama turėjo susitaikyti su 51-erių metų vyro  mirtimi, priimti kitus likimo siųstus išbandymus, ištverti dviejų suaugusių sūnų netektį.

Nei nepritekliai, nei sunki buitis ir darbas silikatinių plytų gamykloje, į kurią pėstute eidavo iš Saulažolių, kol 1962 metais gavo sklypą namui ir jį pasistatė, nesugniuždė nuo vaikystės darbščios ir kantrios Onos. „Toks yra gyvenimas, bet įdomumo pilnas, – ne kartą nusišypsojo 90-metė, vaikams atidavusi viską, ką gali duoti mylinti motina. – Dukros ir sūnūs padovanojo 14 anūkų (viena mirusi), 17 proanūkių, bet galvoju, kad jų dar bus.“ Jie iš senolės semiasi gyvenimiškos išminties, žavisi jos šviesiu protu, humoro jausmu ir su malonumu klausosi istorijų.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.