Direktoriaus pavaduotojas neabejoja vertybinio pamato svarba
Administracijos direktoriaus pavaduotojo J. Ruškio ir draugės Dovilės mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas – poilsis gamtoje.
Dar trisdešimties neturintis gargždiškis Justas RUŠKYS yra įgijęs teisės bakalauro ir magistro laipsnius, sukaupęs kelerių metų teisėjo padėjėjo patirtį, o dabar eina Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Nenuostabu, kad jaunam ir sparčiai karjeros aukštumas šturmuojančiam vyrui klijuojama svajonių jaunikio etiketė. Apie politinę karjerą ir kasdienį gyvenimą Justas sutiko papasakoti „Bangos“ skaitytojams.
Vietoj chirurgijos – teisė
– Maži berniukai dažniausiai svajoja būti policininkais, gaisrininkais, o tu buvai iš tų, kurie sako, jog taps prezidentu?
– Ne, būdamas mažas, kai dar ir ne visas raides ištardavau, sakydavau, jog būsiu „kirurgas“ (chirurgas – aut. past.). Giminė šį mano troškimą buvo užfiksavusi ir labai nustebo, kai pasukau į teisės sritį. Tačiau mokykloje man labai patiko istorija, dėl to teisė tapo prioritetine kryptimi. Paraleliai domino ir veikla vietos bendruomenėje, politika.
Studijuodamas Vilniuje visada domėjausi, kas vyksta Gargždų miesto bendruomenėje, Liberalų sąjūdyje. Jei negrįždavau į namus, tai man mama Virgina atsiųsdavo į Vilnių 8 „Bangas“, kad galėčiau viską perskaityti. Mačiau, kaip aktyvėja bendruomenė, kaip stiprėja Liberalų sąjūdis. Man imponavo komandos branduolys – Nerijus Galvanauskas, Aivaras Vasylius ir kt. Daug padėjo Audronės Balnionienės atėjimas į rajoną, ji sustiprino liberalų pozicijas. Dar studijuodamas žinojau, kad baigęs mokslus grįšiu į Gargždus ir pirmas žingsnis, ką padarysiu, įstosiu į vietos bendruomenę, taip pat Liberalų sąjūdį.
– Vadovaujamas darbas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje taip pat buvo vienas iš tavo tikslų?
– Tikrai ne. Po studijų pirmiausia dirbau teisėjo padėjėju. Tačiau aktyviai dalyvavau ir Liberalų sąjūdžio veikloje, mano tikslas buvo 2019 m. tapti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos nariu, tačiau apie jokius vadovaujamus postus nesvajojau, man tai buvo maloni staigmena, didžiulis įvertinimas ir išreikštas pasitikėjimas. Iki šiol esu dėkingas už suteiktą galimybę. Savo karjerą politikoje pradėjau nuo pačių paprasčiausių darbų. Važinėdavau su bendrapartiečiais po rajoną, lankydavomės butuose, dalindavome rinkimų medžiagą, kabindavau plakatus skelbimų lentose ir pan. Iš eilinio nario tapau sekretoriumi, po to – skyriaus pirmininko pavaduotoju. Teigiamai buvo įvertinta mano veikla štabe. Kai kurie kolegos iš teismo mane atkalbinėjo nuo Administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigų, argumentuodami nestabilumą, didelę politinių permainų riziką ir pan. Tačiau sutikau, matydamas jau stiprią Savivaldybės vadovų suformuotą komandą. Priimti šių pareigų iššūkį skatino ir vidinis noras prisidėti prie miesto, rajono gyventojų gerovės, įgyvendinamų projektų. Dar prieš metus nebūčiau net patikėjęs, kad dirbsiu Administracijoje.
– Sakoma, jog politikoje labai daug purvo, kas tavo stiprybės šaltinis?
– Su šia fraze sutinku. Pirmiausia ačiū sakau savo tėvams Virginai ir Vaclovui, kurie suteikė man tvirtą pagrindą po kojomis. Svarbiausia – vertybinį. Draugai, artimieji man padėjo iš to vertybinio kelio neišklysti, kai jau gyvenau atskirai nuo tėvų. Kai vidus stiprus, esi sąžiningas pats prieš save, net jokie politiniai oponentai nesustabdys.
Širdis užimta
– Kaip gargždiškis kokį sau ambicingiausią tikslą keli?
– „Bangos“ laikraščio puslapiuose Gargždams kažkada buvo priskirtas podukros vaidmuo. Tai žodžiai iš pavadinimo. Kad ir kaip būtų gaila, mintyse sutikau su tuo, nes išties miesto infrastruktūra prašyte prašosi investicijų. Būčiau pats laimingiausias, jei po 4 metų kadencijos pavyktų paneigti minėtą pavadinimą. Šiemet planuojamos didesnės įplaukos į rajono biudžetą pagerins ir gargždiškių kasdienį gyvenimą: bus tvarkomi šaligatviai, gatvės, apšvietimas ir t. t. Bendri valdančiosios daugumos užmojai – daugiafunkcis sporto centras, Gargždų miesto parkas, autobusų stotis, Kultūros centras…
Apmaudžiausia, kai atėjęs dirbti supranti, kad neįmanoma visko padaryti taip greitai, kaip tu nori. Yra atitinkamos pirkimų procedūros, projektų derinimas – visa tai užtrunka.
– Kiek pagrįsta tau klijuojama svajonių jaunikio etiketė? Ar tavo širdis vis dar laisva?
– Užimta. Dirbdamas teisme susipažinau su Dovile, tad užsimezgė tarnybinis romanas (šypsosi – aut. past.). Jau daugiau nei dvejus metus esame kartu, rengiamės butą. Dovilė mane sužavėjo savo gražiomis akimis ir vidiniu žavesiu. Paprastumas, jaukumas, protingumas – visa tai patraukė. Galėčiau jai pasakyti, pavyzdžiui, kad rytoj važiuojame kasti pas močiutę bulvių. Žinau, kad ji iš to problemos nepadarytų, tai labai svarbu. Rezgu mintį artimoje ateityje mūsų santykius dar labiau sutvirtinti…
– Kaip po dienos darbų leidžiate laisvalaikį?
– Nuo sausio įvedėme namuose taisyklę, jog vieną valandą prieš miegą nesinaudojame mobiliaisiais telefonais. Juos paliekame kitame kambaryje. Tą laiką skiriame skaitymui. Kol kas puikiai sekasi. Perskaičiau Andriaus Tapino knygą „Prezidentas“, dabar įnikau į Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Kai dirbau teisme, per darbo dieną buvo labai daug skaitomos medžiagos, tad namuose nebenorėdavau skaityti, o dabar kitas etapas, kuris atveria ir kitas laisvalaikio galimybes. Beje, abu su Dovile mėgstame tiesiog išeiti pasivaikščioti po Gargždus, parką.
– Pasvajokime, koks bus Justo Ruškio gyvenimas po 10 metų?
– Noriu gyventi Gargžduose. Auginti du vaikus, galbūt tokiu metu jau pavyktų pradėti statyti savo namą ir kurti verslą.
Agnė ADOMAITĖ
Asm. albumo nuotr.
