Doviliškių sudagotą derlių laimino ir dangus
Sudagotas Dievo dovanas palaimino Dovilų, Plikių ir Gargždų evangelikų liuteronų parapijų kunigas Liudvikas Fetingis. Etninės kultūros centro direktorė L. Kerpienė jam dėkojo už suteiktą pastogę ir šilumą. O iš rankų į rankas perduodama palaiminta bendrystės duona sujungė visus po Dovilų bažnyčios skliautais.
Ar girdėjote padavimą apie Dovilų piliakalnį, kitaip dar Pelutės kalnu arba Muškalniu vadinamą, apie išgelbėtą vaikelį Dovilaną, stipriu vyru užaugusį ir savo kraštą gynusį? Apie tai saulėtą paskutinį rugsėjo sekmadienį saviems, kaimynams, bičiuliams ir svečiams porino Dovilų etninės kultūros centro folkloro ansamblis „Lažupis“, sudagojęs ne tik šių metų derlių ir Dagos švente užbaigęs rajone Etninės kultūros savaitę.
Pagarba vienija
Doviliškių „Lažupis“, minintis 30 metų veiklos sukaktį, iš pasakojimų, lietuvių liaudies dainų, žaidimų, šokių, maldų seniesiems lietuvių ir prūsų dievams sukūrė programą „Savas kampelis yra daug ko vertas“. Bet prieš parodydami ją susirinkusiems etninės kultūros gerbėjams ir puoselėtojams doviliškiai nusilenkė saviems – prie miestelio centre stovinčio a. a. Jurgio Majoro kryžiaus pasimeldė už jau išėjusius „Lažupio“ žmones.
Kolektyve, kuris gyvuoja nuo 1986 metų, visada būna per 20 įvairaus amžiaus narių. „Suvienyti ne vienos kartos žmones bendram tikslui vadovei Lilijai Kerpienei puikiai sekasi. „Lažupyje“ ją palaiko vyras, čia, galima sakyti, užaugo ir jų vaikai. Manau, „Lažupis“ galėtų parašyti knygą apie tai, kur buvo nukeliavęs, ką kartu patyrė, išgyveno, pamatė. O tai, ką jie kuria, turi išliekamąją vertę, skatina kitus žmones domėtis istorija, mylėti savo kraštą“, – sakė Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė.
Per metus naujausią programą „Savas kampelis yra daug ko vertas“ po kruopelę sulipdė pati „Lažupio“ vadovė. „Lietuvininkų palikuonio Helmuto Lotužio, mūsų kolektyvo nario, papasakotą padavimą apie Dovilų piliakalnį sujungėme su daina, judesiu, muzika, šventosios ugnies motyvu. Muzikos instrumentais (kanklėmis, dūdmaišiu, būgnu) teminėje programoje grojo meno vadovas Donatas Bielkauskas. Norėjosi atskleisti Dovilų praeitį, istoriją, bet mums dar sunku perteikti nuotaiką, tų laikų dvasią“, – pasakojo L. Kerpienė. Susirinkusieji nuščiuvę klausėsi įtaigaus pasakojimo, o vėliau ir gero žodžio nepagailėjo folkloro ansamblio nariams ir vadovei. „Lažupio“ naujokas Algirdas Švanys neslėpė džiaugsmo, prisijungęs prie kolektyvo: „Žaviuosi, kai žmonės savo gyvenimu siekia puoselėti senovės kraštiečių būdą, kultūrą, papročius. Kyla gražūs jausmai, virpuliukai, kartais net džiaugsmo ašaros susitinkant, repetuojant, bendraujant, apmąstant tuos piliakalnių laikus, atkuriant bent nuotrupą mūsų senolių didžios kultūros.“
Gyrėsi žemėmis, žirgais ir amatais
Kokia šventė būtų be svečių, be mūsų rajono folkloro ansamblių ir iš toliau atkakusių? Į Dagos šventę kviesdama etninės kultūros centro direktorė L. Kerpienė ragino svečius pasigirti, tad jie ir nesikuklino. Neseniai Kvietiniuose atlikti archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad šiai gyvenvietei daugiau kaip 2,5 tūkst. metų. Pakeliui į Dovilus po savo laukus pasižvalgęs folkloro ansamblis „Kvėitys“ pamatė, kad jų žemė tokia riebi, kad imk ir ant duonos tepk. Tad dovanų kaimynams jie atvežė savo derlinguose laukuose užaugintos duonos ir, žinoma, dainų ir šokių. Priekuliškiai netruko pasigirti, kad Priekulė taps viena iš Lietuvos mažųjų kultūros sostinių, o šišioniškių tarme prakalbusi dreverniškė Virgina Asnauskienė išaiškino, kuo Mažosios Lietuvos arkliai skiriasi nuo žemaičių ir kad „švalbis“ esąs kilmingas, o ne prastas, kaip žemaičiams gali pasirodyti. O ar žinot, kaip pamatyti, ar žmogus gyvas? Pasirodo, užtenka paprašyti pašokti ar padainuoti. Kad Doviluose daug gyvų, pamariškės greit įsitikino. Geromis savo gaspadinėmis didžiavosi „Agluonos“ moterys, „Lažupiui“ ir jo vadovei įteikusios duonos kepalėlį, o daina visus nukėlė į ilgesingus pavasario vakarus. Girkalių „Žiogupis“ gyrėsi žaliais žiogais, kurie taip griežia, kad ir patiems norisi muzikuoti, amatais, kuriuos puoselėja, tad ir dainą užtraukė apie bernelį, kuris ne į karelį, o į turgelį jojo. „Cyrulelis“ iš Gargždų ir maršą sugrojo, ir šokį sušoko, ir dažniau į svečius pasikviesti paragino. Na, o iš Rietavo savivaldybės atkakę tveriškiai prisistatė Tverų himnu, bet pakerėjo liaudišku dainavimu, kuris nuvilnijo visomis Dovilų gatvėmis. Tikrų draugų „Lažupis“ turi ir Kaune. „Jei kas mūsų klausia, ar žinome kokį folkloro ansamblį, kuris rengia temines programas, iš karto sakome, kad skambintų į Dovilus. Tad nenustebkit, jei teirausis iš kokios Ignalinos ar kitur“, – šypsojosi „Gadulos“ vadovas Andrius Morkūnas.
Linkėjimai ir nuoširdžiausi sveikinimai doviliškiams atskriejo net iš Punsko. „Lažupį“ ir jo vadovę už etninės kultūros puoselėjimą padėkos raštu pagerbė Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas, sveikino rajono Tarybos ir Seimo nariai, rajono Savivaldybės atstovai, Dovilų įstaigos ir kolektyvai. Doviliškių Dagos šventė užbaigė rajone Etninės kultūros savaitę. Iš Etninės kultūros programos rajono Savivaldybė šventei skyrė 300 eurų. Kaip visada parėmė įvairios Dovilų įstaigos.
