Dovilų etninės kultūros centro 15 metų veikla Mažajai Lietuvai pažinti
Visai neseniai minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 30-ies metų jubiliejus. Prie šių datų prisišlieja Dovilų etninės kultūros centro 15 metų veiklos sukaktis. Ta proga planavome surengti konferenciją, kurioje norėjome pristatyti, kaip mums sekasi įgyvendinti pagrindinį įstaigos tikslą – rūpintis Mažosios Lietuvos etninės kultūros paveldo išsaugojimu ir tradicijų tęstinumu. Koronaviruso pandemija sugriovė planus, tačiau kai kuriomis įžvalgomis vis dėlto norime pasidalinti nelaukdami karantino pabaigos.
Viena tarp daugybės Dovilų etninės kultūros centro veiklų, skirtų etninės kultūros puoselėjimui Mažojoje Lietuvoje, yra etnografiniai lauko tyrimai. Nors mažai pastebimi, tačiau jie itin svarbūs etninės kultūros paveldo ir tradicijų išsaugojimui. Etnografinių lauko tyrimų svarbą galiu patvirtinti pavyzdžiais iš asmeninės patirties.
Pradėjus dirbti Dovilų etninės kultūros centre suvokimas apie Mažąją Lietuvą buvo paremtas įspūdžiais per automobilio langą, kaip apie lygumų ir raudonų plytų kraštovaizdį, studijų metu įgytu pažinimu apie Mažosios Lietuvos etninės kultūros paveldą, kaip XIX a. tradicinę kaimo kultūrą, ir idėja, kad Mažosios Lietuvos paveldas nenumaldomai nyksta. Tik pradėjus dirbti Doviluose etninės kultūros paveldas, tradicijos, kurie primintų istorinę Mažąją Lietuvą, atrodė daug blogiau nei įsivaizdavau. Kraštovaizdžio išskirtinumą Doviluose pabrėžė bažnyčia, keli XIX a. pabaigą ar XX a. pradžią menantys aptriušę pastatai arba visiški griuvėsiai, senos liepos. Žmonės, kuriuos, mano supratimu, būtų galima vadinti „tikraisiais, vietiniais“ Mažosios Lietuvos gyventojais, tik šmėkšteldavo ir kažkur dingdavo. Daugumos žmonių tarmė ir papročiai čia žemaitiški. Vis dėlto atliekant lauko tyrimus Doviluose ir apylinkėse, lankant istorinę Mažąją Lietuvą ar Klaipėdos krašto laikus menančius objektus, pavyko susipažinti ir su žmonėmis, kurie save siejo su šių laikotarpių paveldu. Juos mes vadiname lietuvininkais. Ryškiausias ir įspūdingiausias susitikimas buvo su Helmutu Lotužiu. Taip atsirado galimybė iš žmonių lūpų išgirsti išnykusius gyvenviečių pavadinimus, tarmę, paragauti valgių, dalyvauti kalendorinėse ir šeimos šventėse. Prasidėjo etnografiniai lauko tyrimai, kai į pasaulį gali pažvelgti kitų žmonių akimis. Tai, ką išvydau, nustebino. Nors ir nedaug, vis dėlto lietuvininkų dar esama. Pamačiau, kaip ryškiai šie žmonės skiriasi nuo greta gyvenančių žemaičių. Dalyvaujant vienoje lietuvininkų šventėje prie stalo sėdėjo būrelis moterų, kilusių iš Žemaitijos. Jos elgėsi itin teatrališkai. Jų bendravime buvo svarbūs gestai, veido išraiška, laikysena, intonacija, pauzės. Mažosios Lietuvos žmonės bendravo be ypatingos fizinės išraiškos, susitelkdami į sakomų žodžių reikšmę. Visi prie stalo susėdę žmonės buvo Lietuvos piliečiai, lietuvių tautybės, kalbėjo lietuviškai, tačiau jie buvo tokie skirtingi. Supratau, kad Mažosios Lietuvos etninės kultūros paveldas gyvas. Jis ne toks, koks buvo tarpukariu, bet ir retas žemaitis gali pasigirti, kad pro trobos kaminą gali pažvelgti į dangų. Be to, aplankęs keliolika lietuvininkų sodybų ėmiau pastebėti, kad ne tik kitokia architektūra, bet ir kiti augalai, kiti spalvų deriniai, kitoks kvapas kraštovaizdį daro išskirtinį. Didžiausias atradimas buvo supratimas, kad lietuvininkams Mažosios Lietuvos etninės kultūros paveldas – tai jų namai, šeima, gimtas kraštas, artimieji. Lietuvininkui iš Kisinių etninės kultūros paveldas Doviluose jau ne toks artimas, truputį kitoks. Dar labiau nustebino, kad Dovilų gyventojams, kurių šaknys nesiekia Klaipėdos krašto istorijos ir net nėra matę senųjų vietinių gyventojų, tačiau čia sukūrę savo namus, yra linkę išsaugoti Dovilų, taigi ir istorinės Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto istoriją.
Taigi etnografiniai lauko tyrimai yra puiki priemonė rinkti ir papildyti Mažosios Lietuvos, o kartu visos Lietuvos etninės kultūros paveldo aruodą. Nemažiau svarbu, kad stebėjimo ir dalyvavimo žmonių gyvenime dėka atsiskleidžia, kaip etninės kultūros paveldas keičiasi, kaip jis egzistuoja žmonių gyvenime. O svarbiausia, kad sudaro sąlygas pažinti pasaulį tokį, kokį jį mato tam tikroje vietoje ir laike gyvenantys žmonės. Tai padeda lengviau suvokti, kas ir kodėl jiems svarbu.
Tad džiaugiamės Dovilų etninės kultūros centro penkiolikos metų veikla ir galimybe stebėti, kaip lietuvybė, tapusi Lietuvos valstybingumo pamatu, išsaugota sovietmečiu ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atsidūrusi globalaus pasaulio akivaizdoje, gyvuoja mažyčiame žemės lopinėlyje – Doviluose, kur galime patys nuolat apsispręsti – kas mes esame.
Etnologas dr. Jonas TILVIKAS
