Dvigubystė

Jaunystė, dvipatystė, kiaulystė, dvikalbystė… Visai tiktų į tą žodžių kompaniją ir dvigubystė, tačiau žodynuose ir gyvojoje šnekamojoje kalboje tokio žodžio nėra. Matyt, jis kol kas nereikalingas. O gal neatitinka kalbos normų, kurių laikymąsi kalbininkai šiaip ar taip vis dar kontroliuoja. Žodis kaip žodis, tiesiog parodo, kad visko gauni dvigubai daugiau (ar mažiau) – dėmesio, meilės, baudų, pinigų, pripažinimo ir t. t.
Baugiai ir iš lėto šiuo metu artėjama prie dviejų temų – dvikalbystės ir dvigubos pilietybės. Nuo seno teigiama, kad mokėti kelias kalbas – didelis privalumas. Štai garsusis „Kareivio Šveiko nuotykių“ autorius J. Hašekas mokėjo apie dešimt kalbų. Be labiausiai paplitusių, jis dar galėjo kalbėti ir čigonų, totorių, baškirų, netgi korėjiečių kalbomis. O išmokdavo Hašekas labai greitai, tereikėdavo pakeliauti po Europą, kur nors ilgėliau apsistojant, ir po mėnesio kito jau laisvai kalbėdavosi su vietiniais. Vis dėlto autorių išgarsino gimtąja čekų kalba parašytas kūrinys.
Kalbų mokėjimo trūkumą ypač galime pajusti dabar, kai rusakalbių imigrantų daugiau kaip 60 tūkstančių, o nemokantis šios kalbos mūsų jaunimas geba bendrauti daugiausia tik angliškai. Todėl nesusikalbėjimo ir kurioziškų situacijų sunku išvengti. Apskritai perlenkta lazda su anglų kalbos vartojimu: įkyrus ir įžūlus anglicizmų skverbimasis į mūsų gimtąją tiesiog akis bado – vieši užrašai, pavadinimai, pavardžių rašymas priverčia laužyti liežuvį. Pica ar pizza, Trumpas ar Trampas, Bidenas ar Baidenas? Tai gerai, kad liežuvis be kaulo, vartyk kaip nori.
Sąvoka „daugybinė pilietybė“ irgi toks naujas reiškinys visuomenėje, kurį ne kiekvienas gebėtų paaiškinti. Pokalbiuose, socialiniuose tinkluose vykstančiose diskusijose, spaudoje ryškėja daug neatsakytų klausimų, pvz., jeigu esi kelių šalių pilietis, tai kuri iš jų tavo Tėvynė? Kurią esi pasiruošęs ginti, dėl kurios galėtum gyvybę paaukoti? O gal pačią Tėvynės sąvoką jau reikia trinti? Ne vienam turbūt kyla ir tokių minčių: gal Lietuvos pilietybė reikalinga tik pigesnėms medicinos paslaugoms gauti arba čia įsigijus nekilnojamojo turto tikėtis senatvėje ramiai nukaršti. O kur mokami mokesčiai, kokia kalba vaikai šneka, kaip prižiūrimi čia likę tėvai ir artimųjų kapai? Daug klausimų neišvengiama, panagrinėjus pilietybės teikimo reikalus (dabar jau girdime ne tik apie pilietybės suteikimą, bet ją, pasirodo, galima ir atimti). Iki šiol buvo viskas aišku, taip tradiciškai, pagal Mikalojų Daukšą, kuris dar 16 a. apibrėžė tautą vienijančius požymius – tai tėvų žemė, kalba ir papročiai. Paieškokime dabar šių požymių pasaulio lietuvių bendruomenėse. Na, sugiedamas himnas Mindaugo karūnavimo dieną, šeima susirenka per Kalėdas, pamargina kiaušinius per Velykas. Taip pat, būdami kitos šalies piliečiai, nutolę nuo Lietuvos ir jos aktualijų, išvykėliai galės dalyvauti rinkimuose ir rinks čia esantiems valdžią. Tai gal ir viskas, toks tas bendrumas.
Tuo metu net Čikagoje, kuri visada garsėjo lietuviškumu, uždarinėjamos lietuvių mokyklėlės ir bažnyčios, nėra kam prižiūrėti kapinaičių, kuriose palaidoti Lietuvai nusipelnę žmonės. Nelinksma ir vietos realybė: seneliai nesusišneka su svetur gyvenančiais anūkais, tuštėja Lietuvos kaimai, trūksta dirbančiųjų, šalis katastrofiškai sensta, pensininkų daugiau nei 25-erių metų jaunimo. Ekonomistai gąsdina, jog ateityje ir tų pačių pensijų nebus kam uždirbti. Pagaliau ar mūsų emigrantai bus tokie susipratę kaip žydai, kurie metę darbus, palikę šeimas, namus iš visų pasaulio kampelių grįžo ginti savo Pažadėtosios žemės? Atrodo, kad klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.
Beje, glumina ir tai, jog tam tikrais atvejais net Konstituciją galima keisti, taisyti, o švietimo sistemos postulatai lyg šventos karvės, šiukštu, nepalieskit. Jeigu klasėse nebus reikalingo mokinių skaičiaus, jeigu mokykloje mokysis mažiau negu numatyta… Klasės neformuojamos, mokykla uždaroma, – deda galutinį tašką abejingo veido ministras. Ir galės mokytojai vėl traukti per Lietuvą, dainas dainuodami, žilvičio lazdelėmis mojuodami, švelniai pykdami, kad niekas jų neklauso. O jeigu kur netinkamai pasipiktins, gaus baudą. Baudos už tą, už aną, už kitą, dvigubos, trigubos, protu nesuvokiamos. Kažin ar kada tiek baudų buvo prigalvota kaip dabar? Kaip ir partijų.
Taigi panašu, kad vieną partiją rinktis bus lyg ir nepadoru, kai jų daugiau nei dešimt. Gal reikėtų balsuoti už kelias, bent jau už dvi? Dvipartystė kaip ir dvigubystė – visko dvigubai daugiau.