Šmukulis keliauja toliau

Žodis „šmukulis“ geriausiai žinomas seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams, iš čia jis ir atėjęs. Net įvairių proto mūšių dalyviai ne kartą klupo prie šio klausimo, manydami, kad tai koks riebus paršelis ar prasmukti nusitaikęs vagis. Galima sakyti, kad „šmukulis“ jau turėtų trauktis iš vartosenos, tapti archaizmu, nes, kai nebelieka daikto ar reiškinio, tai ir įvardijantis žodis nereikalingas. Vyžos, naginės, žagrė, verpstė – tokius ir panašius buvusio laiko žodžius jau galima aptikti tik senojoje literatūroje, o daiktus – muziejuje. Tačiau „šmukulis“ neskuba ir gyvuoja toliau.
Jeigu „šmukulis“ daugeliui negirdėtas, tai žodis „šmugelninkas“ dar vartojamas ir suprantamas kur kas plačiau. Matyt, Gargždai – istoriškai buvęs pasienio miestas – turi kažkokią tamsiąją trauką, vos ne kas savaitę skaitome pranešimus apie sulaikytus narkotikų prekeivius, elektroninių cigarečių platintojus, išaiškintus kanapių augintojus. Štai neseniai buvo užsukęs „svečiuosna“ jaunuolis, rodos, iš Palangos, kuris atvežė Gargždų jaunimui keksiukų ir kitokių pyragaičių. Mielaširdystę išsiaiškino policija, nustačiusi, jog tie kepiniai tiesiog prifarširuoti stiprių kvaišalų. Nežinia, kaip bus nubaustas šis mūsų jaunimo nuodytojas, bet, įsigilinus į situaciją, aišku, kad panašių dalykų dar bus. Policija tarsi savo darbą stengiasi padaryti, betgi paskui nusikaltėliai kažkaip vis tiek nuo atsakomybės išsisuka ir grįžta prie savo „profesijos“. Apskritai atrodo, kad, pradėjus plačiai kalbėti apie kanapių dekriminalizavimą, kvaišalų platintojams įsijungė tarsi antrasis kvėpavimas, veikla pastebimai paspartėjo ir išsiplėtė. Jeigu dar prieš dvidešimtį metų prie mokyklų gyvenantys miestelėnai skųsdavosi aitriais cigarečių dūmais ir nuspjaudytomis namų sienomis, tai dabar viskas vyksta kiek kitaip, pasikeitė ir produkcija, ir vartojimas. Šiuo metu populiarių cigarečių dūmas nedusina, netgi gali maloniai kvepėti, o kiti kvaišalai vartojami labai tyliai, paslapčiom.
Kažin kaip su šia blogybe tvarkomasi mūsų mokyklose? Ar kameros prie mokyklų veikia? Ar, kilus įtarimams, mokinio daiktai patikrinami? Ar visi tėvai sutinka su tokia tvarka? Tėvų požiūris, jų pagalba turėtų būti labai svarbi, nes mokytojų svarbiausias darbas yra mokyti. Neseniai žinių laidoje, kalbant apie tėvų atsakomybę už vaiko elgesį, buvo pateikta įvairių užsienio šalių pavyzdžių, kaip kituose kraštuose tėvai prisiima atsakomybę už netinkamus vaiko poelgius. Taigi vienoje JAV valstijoje mokinys į klasę atsinešė pistoletą ir demonstruodamas savo galią peršovė bendraklasiui koją. Nusikaltėlis nepilnametis, tačiau tėvai gavo ne tik piniginę baudą, bet vienas iš jų 24 dienas turės praleisti valstijos kalėjime. Ką gi, manyčiau, paveiku. Mūsų nepilnamečiai atsiperka labai lengvai – kokia komisija pasvarsto, psichologas pakonsultuoja, socialinis pedagogas atkreipia dėmesį, dar kas pasako „nu, nu“, ir viskas. O tėvai tik informaciją gauna ir tyliai laukia, kada čia viskas baigsis.
Šis mėnuo Lietuvoje prasidėjo gąsdinančios informacijos apie paauglių nusikaltimus gausa: vienur grupelė moksleivių vairuodami tėvų mašiną jos nesuvaldė ir užmušė žmogų, kitur tyčiojosi iš bendraklasio, jį mušė ir viską filmavo, siautėjo svetimo namo laiptinėje: pica ištepliojo sienas, o padažą supylė į laikraščių dėžutes, Klaipėdos centre grįžtanti iš mokyklos kompanija spjaudė į ištiestą elgetaujančio žmogaus ranką. Ką čia bepridurti, tiesiog nebaudžiamumas ir didelė laisvė veda į anarchiją, o anarchija – į nusikaltimus. Ne prie bausmių vaikus reikia grąžinti, bet prie atsakomybės ir tvarkos, prie pagarbos vyresniam ir bendražmogiškos elgesio kultūros tiesiog būtina. Gal jau nebereikia stebėtis, jog auganti karta kitokia, kad negaili nušauto seno Brisiaus ir neašaroja paliegusios katytės iš J. Biliūno apsakymų, kad gali pakelti ranką prieš tėvus ir meilę matuoti pinigais. Tokius juos padarė suaugusieji, nuolat užsiėmę, sureikšminę turtus, nureformavę mokyklas ir sujaukę vertybių sistemą, nedorais gyvenimo pavyzdžiais užtvindę viešąjį gyvenimą ir žodžius atskyrę nuo darbų.
Taigi ir šmukulis, arba kontrabanda, dar nesitrauks. Jis turi ką veikti, yra kas jo laukia, kas slepia, kas vartoja ir kas pelnosi. O mačiusieji kovo mėnesį per Kalbos šventę J. Lankučio bibliotekoje parodytą to paties pavadinimo A. Šeiko šokio teatro spektaklį tikriausiai iki šiol nepamiršo iš jo sklindančios grėsmės ir tamsos – svarbiausios šmukulio palydos.