Endriejave – įkvepiantys šviesai spalvoti ženklai
Visi suprantame, kad dainoms žodžius padiktuoja gyvenimas. Todėl neginčijama ir ta dainos tiesa, kad laikas visa galįs: padeda užsimiršti, nugludina skaudžius potyrius, o prasmingus įspūdžius tiesiog paverčia savaime suprantama tradicija. Bet tik iki tol, kol nepasikeičia situacija. Kol nesmogia suvokimas, kad įprastai ramus ir saulėtas rytas gali nebeišaušti.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną pasitikome jau trisdešimt antrą kartą. Tiek pas mus, Endriejave, tiek ir visoje Lietuvoje šiemet ji buvo gerokai kitokia. Ne tik išskirtinėmis formomis, bet ir naujai susiklosčiusiomis mintimis, jausmais, išgyvenimais. Kai iš ryto mūsų parapijos dienos centre susirinko vyresnio amžiaus žmonės giedoti Kalnus, atrodė, jog visa patalpa prisipildė nuoširdžiausio troškimo pakelti dvasią tų, kuriems šią dieną nelemta džiaugtis gyvenimu. Paskui bažnyčioje šv. Mišių metu skambėjo širdį veriančios giesmės ir įtaigus mūsų parapijos klebono Roberto Romanovskio pamokslas. Vienybė, santarvė, pagalba, artimo meilė, susikaupimas – tai galbūt ir nenauji, tačiau taip įkvepiančiai tą dieną nuskambėję klebono žodžiai! Mūsų seniūnės Laimutės Šunokienės ir mokyklos direktorės Vilmos Ugintienės sveikinimai ir linkėjimai mirtinoje bažnyčios tyloje aidėjo tarsi priesakas būti tvirtiems, atsakingiems ir atidiems. O kai suskambo ukrainiečių kalba vyresniųjų klasių moksleivių atliekama daina, klausančiųjų širdyse įsižiebęs vienybės jausmas tarsi nebeišsiteko krūtinėje: norėjosi apkabinti šalia stovinčius, taip bandant bent jau paguosti brolius ir seseris ten, Ukrainoje. Suprantame, kad tą dieną mūsų paaukotos piniginės lėšos – tai tik mažas lašelis jūroje, tačiau juk lašas po lašo ir akmenį įveikia.
Simbolinis spalvotasis keturių kilometrų žygis „Lietuva–Ukraina“ prasidėjo nuo Laisvės paminklo Endriejavo centre. Nuskambėjo Lietuvos valstybės himnas, Lietuvos laisvės kelią apibendrinantis Birutės Ežerskienės savos kūrybos eilėraštis „Lietuvai“ ir mūsų bendruomenės pirmininko Kęstučio Mižutavičiaus pasitikėjimą žadinantys sveikinimai. Tuo metu atrodė, kad žodžių laisvė ir nepriklausomybė prasmė tarsi atsinaujino – skatino didžiuotis ir tikėti, mylėti kiekvieną dieną, branginti kiekvieną valandą ir akimirką. Ir viena iš tokių akimirkų tarsi stabtelėjo, kai miestelio centre išsitiesė keturių spalvų – mėlynos, geltonos, žalios ir raudonos – banga ir pajudėjo Pyktiškės kalno link. Lipimo į kalną simbolinė prasmė – noras pasiekti tikslą. Mes, šios dienos žygeiviai, savo tikslą ant kalno išrašėme keturiomis spalvomis.
Keliaujant nuskambėjo vienuolika tėvynės meilę ir svarbiausią žmogaus pareigą įprasminančių dainų posmų. Ant Pyktiškės kalno dviejų valstybių vėliavų spalvomis užrašytas tikslas įgavo širdies formą. Tai mūsų meilę ir vienybę simbolizuojantis ženklas. Tai karštas tikėjimas, kad mūsų žingsnius ir toliau lydės šviesa ir tiesa.
Laima KAZRAGIENĖ
