Gargždams sukurta išmaniojo ateities miesto vizija

Kūrybiški jaunuoliai R. Macius ir A. Stalaučinskas diskutavo apie ateities Gargždus.

Kokių priemonių reikėtų imtis, kad gyvenamoji aplinka taptų patogesnė, ekologiškesnė, o architektų sprendimai kurtų aukštą pridėtinę vertę? Apie tai kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantūros studentu architektu Aisčiu STALAUČINSKU, nacionaliniame žurnalo STRUCTUM konkurse „Išmanusis miestas VI“ pelniusiu II vietą.

Kurti patogesnę aplinką

– Kaip nusprendei kurti išmanaus miesto urbanistinę koncepciją Gargždams?

– Pamatęs konkurso temas nedvejodamas pasirinkau šį miestą, nes esu pusiau gargždiškis. Čia gyvena mano močiutė Celina, Gargžduose gimė ir užaugo mano tėtis Vidas Stalaučinskas.

Anksčiau, kai dar buvau moksleivis, šiame mieste praleisdavau bent po keletą savaičių per vasarą. Daug gražių prisiminimų iš žvejybų Minijos upėje, grybavimų ir uogavimų Reiskių tyre. Už tai esu be galo dėkingas savo dėdei Juozui ir močiutei Celinai.

Čia atostogaujant teko pažinti miestą paprasto žmogaus, vaiko akimis, todėl dabar norėjau į močiutės miestą sugrįžti kurdamas projektą.

Jam pasirinkau ne centrinę, o pietinę miesto dalį, kadangi ten matau daugiau problemų ir tuo pačiu naujų galimybių, o tuo tarpu centras atrodo gana neblogai. Mano įsitikinimu, dabar reikia kurti patogesnę aplinką daugiabučių gyventojams, sutvarkyti viešąsias erdves prie mokyklų – atgaivinti teritorijas, į kurias beveik nebuvo investuota jau keletą dešimtmečių.

– Esi viešai sakęs, kad pokyčiai turi būti įgyvendinami evoliucijos, o ne revoliucijos keliu. Kokių esminių pokyčių sieksi miesto pietinėje dalyje?

– Miesto centro prieigoms, ypač daugiabučių teritorijoms reikia skirti dėmesio. Visų pirma iniciatyva turi būti iš savivaldybės ir bendruomenės – gerinant infrastruktūrą, sprendžiant automobilių stovėjimo vietų stygiaus problemą, sutvarkant, daug kur performuojant viešąsias erdves. Būtina renovuoti daugiabučius gyvenamuosius namus, atsisakyti tų pastatų, į kuriuos investuoti nėra racionalu. Atgaivinus teritoriją joje norės gyventi daugiau žmonių, atsiras geresnės sąlygos čia plėtoti paslaugų ir prekybos sektorius, pietinė miesto dalis sulauks verslo investicijų.

Įkvepia „Mars Lietuva“ geroji praktika, kuomet įmonė prisidėjo prie skulptūrų katinui ir šuniui Klaipėdos gatvėje atsiradimo. Manau, kad tai yra puikus pavyzdys kaip į miesto aplinkos kūrimą galėtų įsitraukti stipriausios vietos įmonės. Na, o svarbiausia sąlyga sėkmingiems pokyčiams – aktyvus bendruomenės įsitraukimas tiek į projekto rengimą, tiek į jo įgyvendinimą ir sutvarkytos erdvės naudojimą.

Domisi gyventojų nuomone

– Kaip ketini kurti išmaniuosius Gargždus ateities kartoms?

– Gargždai turtingi žmonėmis, kurių iniciatyvos veda miestą į priekį. Todėl išmaniuosius Gargždus kursiu ne aš, o mes visi – nuo mažiausio vaiko iki senolio. Kiekvienam priklauso dalelė atsakomybės už Gargždų ateitį, kuri prasidės ne po penkių, dešimt ar penkiolikos metų, o čia ir dabar.

Pirmasis žingsnis laukia rudenį – planuoju projektą pristatyti Gargždų miesto bendruomenei. Nesiruošiu daryti „sauso“ pristatymo, kur parodyčiau paveikslėlius, papasakočiau, žmonės palinksėtų galva ir išsiskirstytume. Ruošiuosi kūrybinėms dirbtuvėms, kuriose kiekvienas dalyvis bus įtrauktas į procesą ir diskusiją, galės išmėginti savo meninius sugebėjimus.

Šis projektas – tik didelio darbo pradžia, dabar metas sutelkti bendruomenę ir verslą rimtiems pokyčiams.

Darbas nėra skirtas rytojui – žiūrint į Gargždų perspektyvą galbūt tai 100 metų laikotarpiui.

– Žurnalo „Structum“ konkurse sukūrei išmanaus miesto viziją ir vienas pats dalyvaudamas konkurse sugebėjai aplenkti 37 komandas užimdamas II vietą. Kuo tavo idėja išsiskyrė iš kitų?

– Man tai buvo staigmena, nes niekada nelaikau savęs aukščiau kitų.

Buvo malonu išgirsti garbingosios komisijos komplimentus, kad mano darbas – visapusiškas, apėmė daugybę problemų ir jame, anot komisijos, buvo pateikti realūs ir racionalūs siūlymai.

Galiu tik papildyti, kad „Minijos miesto“ vizijos kūrybai atidaviau keturis mėnesius, kurių ne tik dienos, bet dažnai ir naktys buvo skirtos visapusiškam mąstymui apie Gargždus, žvelgiant į miesto istoriją ir dabarties išgyventas patirtis, stengiantis sukauptą patirtį išreikšti kūrybine mintimi.

Esu laimingas, kad buvau suprastas, išgirstas, ir laikas, skirtas Gargždams, buvo praleistas sėkmingai.

Mokslo centras – siekiantiems daugiau

– Ketini įkurti net Minijos mokslo slėnį. Kodėl toks pastatas yra reikalingas miestiečiams?

– Jei pastatas tėra tik betono, plieno ir stiklo krūva, jis, aišku, nereikalingas. Pastato poreikis užkoduotas iš vizijos kylančioje idėjoje ir iš idėjos kylančiame veiksme, kuris lemia pastato, kaip įvairių veiklų erdvės gyvybingumą.

Pietinėje miesto dalyje susitelkusios ugdymo įstaigos – „Vaivorykštės“ gimnazija, „Minijos“ progimnazija, net keletas darželių, čia kasdien susirenka šimtai jaunų žmonių, kurių dalis nesiruošia apsiriboti bendrosiomis mokykloje įgyjamomis žiniomis. Daugelis yra atradę sričių, kurios kelia gilesnį susidomėjimą, todėl reikia sudaryti sąlygas jiems tobulėti čia ir dabar. Toks centras būtų individualaus ir komandinio darbo, susitikimų, susirinkimų, seminarų ir mokymų erdvė, kuri tarnautų visai Gargždų bendruomenei. Jis ypač būtų atviras pradedantiesiems ar savo karjerą baigiantiems mokslininkams, norintiems tyliai užsiimti tyrinėjimais ir gyventi ramesniame mieste nei šalies didmiesčiai.

Pritraukę aukštos pridėtinės vertės produkciją kuriančius mokslininkus Gargždai galėtų stiprėti ir augti, o mokesčių pavidalu augančios savivaldybės biudžeto pajamos suteiktų daugiau naujų galimybių investuoti į savivaldybės žmonių gerovę.

Asmeninio albumo nuotr.: architektas tėvas Vidas Stalaučinskas (kairėje) su sūnumi Aisčiu.Minijos mokslo ir pramogų centras suplanuotas vietoje šiluminės katilinės. Nors biokuras ir laikomas pažangiu energijos šaltiniu, jį kūrenant naudojami dideli kiekiai medienos, išskiriamas anglies dvideginis, o kasdieną siauromis gatvėmis biokurą gabenantys vilkikai kelia triukšmą, didina oro taršą ir kelia eismo įvykių riziką teritorijoje. Todėl projektu siūloma atsisakyti biokuru ir dujomis kūrenamos katilinės, po žeme įrengti hidrogeoterminę katilinę, kuri tiektų šilumą iš žemės gelmių, o buvusioje katilinės erdvėje įrengti spa centrą bei Gargždų muziejų, kurio idėja būtų kelionė „laiko mašina“ per istorinius laikotarpius. Dalis jų būtų matomi plika akimi, o kiti galėtų būti atkuriami pasitelkiant pačias naujausias technologijas. Didysis kaminas būtų puikus apžvalgos bokštas. Minijos mokslo slėnis būtų suprojektuotas kaip nauja komplekso dalis.

Minijos mokslo ir pramogų centras – naujos ir senos architektūros jungtis, kurio idėja paremta tvarumu ir pagarba praeities architektūrai bei istorijai, tačiau ir atspindi mūsų dienų mokslo veržlumą bei jėgą.

– Visgi esminis tikslas, kad erdvės būtų naudojamos?

– Didžiausias architekto pasiekimas – idėjos virsmas ne tik fiziniu objektu, tačiau ir gyvybės oaze. Kuomet idėjos tęsėjais tampa paprasti žmonės.

Mano senelis (taip pat architektas) Stasys Petrauskas Kaišiadorių rajone, Guronių kaime sukūrė Rožinio slėpinių parką – gyvą atminimo parką JE kardinolo Vincento Sladkevičiaus garbei jo tėviškės žemėse.

Jau penkiolika metų čia atvyksta piligrimai iš viso pasaulio melstis Rožinį eidami landšaftu išdėstytu rožančiumi. Taip originaliai, atsisakant antkapius primenančių akmeninių skulptūrų, įamžintas šviesaus žmogaus atminimas, skatinamas turizmas ir religinės praktikos. Būtent tokia architektūra, kuri nuolat gyva, yra tikra architekto svajonė ir sėkmė.

Grįžta į Gargždus

–Kūrybinį darbą pristatei ir Klaipėdos rajono savivaldybėje. Kokių pastebėjimų, nuomonių, pritarimų sulaukei?

– Diskutavome apie projekto įgyvendinimo galimybes, kaštus ir iššūkius – realybę, kuri paliečia kiekvieną architektą, baigusį universitetą. Suprantu, kad savivaldybės vadovus riboja biurokratinės kliūtys, ribotos biudžeto galimybės. Tačiau, kaip minėjau susitikime, svarbiausia – idėja ir iniciatyva. Manau, kad Klaipėdos rajono savivaldybė ir Gargždai yra viena perspektyviausių vietų visoje Lietuvoje, todėl labiau išnaudodami savo potencialą galėtų imtis netradicinių priemonių, kurios dar netaikytos Lietuvoje.

– Kokie tavo planai po architektūros studijų Vilniuje?

– Architektūra, kurią jau dabar kuriu ne tik savo kursiniuose darbuose, tačiau ir realybėje – mūsų šeimos architektūros studijoje kartu su savo tėčiu Vidu. Noriu tobulėti kūrybinėje veikloje, kurti tokią architektūrą, kuri prisidėtų prie pilnavertiško ir patogaus žmonių gyvenimo, keistų mūsų miestų veidus ir leistų žmonėms dar labiau džiaugtis pasauliu.

Šiandien sugrįžtu į Gargždus, Klaipėdos rajoną ir visą Vakarų Lietuvą jau kaip architektas. Džiaugiuosi, kad netrukus ir Vakarų Lietuvos miestuose netrukus atsiras mano suprojektuotų objektų.

Galimybė kurti – padėti žmonėms pasistatyti svajonių namus, projektuoti bendruomenėms ar įmonėms – yra didžiulė dovana, leidžianti pažinti šį pasaulį, daugybę skirtingų žmonių ir veiklos sričių bei gyvenimo būdų įvairovę. Jaučiuosi savame kelyje.

Kalbėjosi Robertas MACIUS

Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių