gargždiške Irena Pakamoriene
„Klaipėdos duonos“ parduotuvėje pardavėja dirbanti I. Pakamorienė rankose laiko mėgstamiausios „Močiutės“ bemielės ruginės duonos kepalą.
Paklausta, koks patiekalas mėgstamiausias ir labiausiai šeimos vertinamas, gargždiškė Irena Pakamorienė nusišypsojo prisiminusi, kad jos verdami cepelinai iš tarkių ir virtų bulvių sulaukia ir namiškių, ir svečių pagyrų. Bet per vasaros karščius ji siūlo atsigaivinti kitu tradiciniu patiekalu – cibulyne.
„Gaminti cibulynę kaip ir vėdarus bei kitus patiekalus išmokau iš uošvės. Įmantrių receptų neieškau nei knygose, nei internete. Labiau mėgstu patiekalą pamatyti, paragauti, o tada, jei patiko, pasigaminti. Tad svečiuose ragaudama suprantu, kas ir kaip paruošta“, – šypsojosi Irena.
Cibulynę, kuri atgaivins per vasaros karščius, moteris gamina jau 40 metų. „Nusiperku silkę su galva, ją nupjaunu, išvalau vidurius, išimu pagrindinę ašaką, o tada susuku į sviestinį popierių ir kelioms minutėms guldau ant žarijų krosnyje“, – uošvės receptu dalijasi gargždiškė. Kai vartant silkę sudega popierius, aišku, kad kepti gana. Beje, taip paruošti silkę galima ir šašlykinėje ant žarijų.
Tada silkė nuplaunama vandeniu, degėsiai nuimami, išrenkamos visos ašakos ir susmulkinta sudedama į dubenį.
Jei cibulynę gamina pietums, iš anksto atsivirina vandens vadinamam rasalui, kad jis atvėstų. Į tą rasalą beria susmulkintų svogūnų, krapų, maltų karčiųjų pipirų, druskos ir įpila pagal skonį acto. „Vieni mėgsta sūresnį ir aštresnį, kiti švelnesnį rasalą“, – sako moteris, patarianti nuolat ragauti ir pasikliauti savimi. Paruoštą rasalą belieka užpilti ant silkės ir padėti į šaldytuvą, kad atšaltų. Tada išsivirti šviežių bulvių su lupenomis. Jei kas nori sočiau papietauti, pasak Irenos, pritiks ir žemaitiškas kastinys. „Esu bandžiusi rasalą pakeisti kefyru ar raugintu pienu, bet mūsų šeimai nepatiko“, – prisipažino moteris.
Jei norėtų, Irena galėtų iškepti ir kraujinių vėdarų, kokius kepdavo su uošve, kai dar net mieste daug kas laikydavo bent po kiaulę savo šeimynai. „Svarbiausia kraują, įbėrus druskos, gerai išmaišyti, kad nesušoktų gabalais, išsivirti perlinių kruopų, mėtų lapelių įmesti, paskaninti pipirais ir masę supilti į švariai išplautas kiaulės žarnas“, – patarė Irena. Senovinėje krosnyje Irenos uošvė vėdarus kepdavo skardose, prieš tai į jas paklojusi šiaudų. „Koks skonis, kai valgydavome su spirgiukais. Liežuvį galima praryti!“ – šypsojosi prisiminusi Irena.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
