Gargždiškis paveiksluose dalijasi grožio, tikėjimo pajautimu
Gargždiškio menininko, pedagogo Vytauto Sajausko tapybos paroda „Tikėjimo šviesa“ Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – nebe pirma, kurią jis čia surengė. Kūriniuose savita menine kalba įamžintos bažnyčios ir šventieji. Anksčiau panašia tema savo darbus eksponavo Gargždų kultūros centre. Autorius domisi teologija, jos vystymusi krikščionybės istorijoje. „Ieškau erdvių – noriu parodyti, ką sukūriau, dalintis grožio, tikėjimo pajautimu“, – kalbėjo tapytojas.
Skleidžia krikščionišką žinią
Uostamiesčio Adomo Brako dailės mokyklos mokytojas ir pats tapantis paveikslus gargždiškis V. Sajauskas domisi bažnyčios ir meno istorija. Turėdamas dailės mokytojo diplomą jis Klaipėdos universitete baigė teologijos magistro studijas – tyrinėjo lietuvių pagoniškojo ir krikščioniškojo tikėjimo sąsajas, liaudies religingumo apraiškas. Evangeliniame Biblijos institute Šiauliuose V. Sajauskas gilinosi į pastoraciją, kad labiau pažintų Šventąjį Raštą. „Noriu paragauti krikščioniškųjų turtų – įsisavinti ir katalikų, ir protestantų teologiją. Tai man reikalinga, nes nuolat kyla klausimų, į kuriuos ieškau atsakymų. Tikėjimas man labai svarbus“, – atskleidė teologijos žinovas V. Sajauskas.
Kelerius metus uostamiesčio mokyklose dėstęs tikybą jis džiaugėsi savo mokslo žinių nuosekliu įprasminimu, kad įgytos žinios – ne tik sau. „Siekiau, kad krikščioniška žinia plistų, gyvuotų“, – atskleidė pašnekovas, sujungęs teologijos sritį ir meną. Mokytojas ir dabar skaito paskaitas apie ikonografijos meną, jo kilmę – šiemet Gargžduose buvo susitikęs su TAU klausytojais. Kilo diskusijų – įvairių atgarsių sulaukė: vieniems patiko, kiti nusistebėjo. „Matau prasmę: noriu kitokio žmonių žvilgsnio į mūsų liaudies krikščioniškąjį meną, kad suprastų, kas jis, kodėl sukurtas, kad mokėtų jį skaityti. Mene juk svarbu ne tik spalvos, bet ir simbolika, prasmė, užkoduoti archetipai, – dėstė V. Sajauskas. – Gerai, kai bažnyčioje šventojo paveiksle atpažįsti apaštalą su pavaizduotais atributais, bet dar geriau, kai žinai, koks jo paveikslas Šventajame Rašte.“
Pasak jo, tikybos mokymasis mokyklose labai svarbus. Tačiau vaikus reikia išmokyti ne tik, kaip atlikti apeigas, bet ir gilesnių žinių apie Viešpatį Jėzų, apaštalus, krikščionybės kilmę suteikti.
Iš tikėjimo semiasi stiprybės
Šiemet kelis mėnesius Gargždų bažnyčioje eksponuotuose V. Sajausko paveiksluose įamžintos katalikų ir liuteronų, senos ir modernios bažnyčios, taip pat šventieji. Menininkas turi sumanymą tapyti apaštalus, bet pavyko nedaug. Parodoje buvo šv. apaštalo Andrejaus, jo brolio Petro, šv. avangelisto Mato, šv. evangelisto Jono, švč. Mergelės Marijos kartu su Švč. Mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčia tapybos darbai. Šioje kolekcijoje yra ir Gargždų bažnyčios akcentas – globėjo Šv. arkangelo Mykolo paveikslas.
„Mano šventųjų paveikslai nėra tradicinė ikonografija, bet aš domiuosi, kaip menininkų paveiksluose susiformavo tokie įvaizdžiai, ir kai kuriuos motyvus pasisavinu, bet tai mano interpretacija“, – atskleidė pašnekovas. V. Sajauskas įamžino apie 20 įvairių bažnyčių Lietuvoje ir užsienyje. „Tapau sau ir visiems – tai mano gyvenimo dalis – pabėgimas nuo rūpesčių. Žvelgiu į tikėjimo šviesą, iš jo semiuosi stiprybės. Man džiaugsmas matyti tikinčiuosius, ateinančius į bažnyčią, stebėti jų dvasinį gyvenimą. Juk vargu ar yra kitas būdas žemėje gyventi taikiai, su meile: jeigu nėra religijos, nėra ir moralės, – įsitikinęs V. Sajauskas. – Sovietmečiu norėjo išdresuoti visuomenę, išmokė naikinti kultūrą, paveldą. Buvo įprasta, madinga mokyklose šaipytis iš tikinčiųjų, išleista įvairių knygelių, kuriose šaipomasi, kokie naivūs tie tikintieji, kad Evangelijose nelogiškai rašoma. Aš anose brošiūrose logikos neradau – tik neišprusimas, istorijos nežinojimas, kultūros nesuvokimas.“
Menininko žvilgsnis į bažnyčias
Šiltuoju metų laiku V. Sajauskas lankosi katalikų ir liuteronų bažnyčiose kaimuose ir miesteliuose, į jas žvelgia menininko žvilgsniu, grožisi. „Esu krikščionis – man įdomus krikščioniškojo meno palikimas, – atskleidė menininkas. – Kas labiausiai charakteringa įamžinu, interpretuoju.“ Menininką domina šių interjeras, autentiškumas, amžius, krikščioniški motyvai dekoracijose, kokios Šventojo Rašto ištraukos išrašomos (cituojamos). „Kaimo bažnyčiose dažnai būna šis akcentas, atspindintis bendruomenės krikščionišką pašaukimą – žodžiai, kurie jai svarbūs – paguodžiantys, stiprinantys“, – kalbėjo pašnekovas. Pasak V. Sajausko, Lietuvoje nedidelės bažnyčios, bet turi Vakarų Europos didybės atspindžių, įdomių architektūrinių sprendimų. „Liuteronų maldos namuose nėra daug puošybos, šventųjų paveikslų, skulptūrų, bet turi savito žavesio: tikintieji čia atėję stengiasi labiau koncentruotis į save, savo santykį su Dievu, melstis, klausytis Dievo žodžio. Katalikų bažnyčiose svarbu tradicija, apeigos ir kita. Žmonės pasirenka, ko kam reikia“, – dėstė menininkas.
Jis žavisi evangelikų liuteronų bažnyčių neogotikine architektūra. Menininkui gražios, įdomios Plikių, Dovilų bažnyčios, kurias įamžino savo paveiksluose. Autorių sudomino, kad ant Plikių bažnyčios varpo gotišku šriftu užrašyta: „Eikim šen, eikim šen, Jėzų, kad regėtum ten.“
Paukščių simbolika kūriniuose
Vanagų bažnyčia menininko dėmesį patraukė ne tik dėl to, kad su ja susijusi literatūros klasikė Ieva Simonaitytė, bet ir dėl savito vietovės pavadinimo. Štai kodėl paveiksle atsirado vanagų motyvas. „Paukščiai Šventajame Rašte turi daug gražių prasmių. Apie juos čia daug kalbama simboliškai. Antai Dievas sako: esate daug vertesni už žvirblius. Šventoji dvasia nusileido balandžio pavidalu. Tvanui pradėjus rimti, Nojus išleido balandį, kuris grįžo su žaliuojančia šakele ir visi suprato, jog tvanas baigėsi. Balandis – Dievo taikos balandis, – dėstė V. Sajauskas. – Paukščiai yra dangaus palaimos, šv. Dvasios simbolis, bet yra ir žemiško gyvenimo simbolis. Šventajame Rašte Dievas apie save kalba kaip apie paukštį, kuris savo sparnais suteikia pavėsį – „Jo sparnų paunksmėje“ – giedama psalmėje. Tai įdomūs, gražūs simboliai. Mes, žemės klajūnai, randame vietą savo lizdui, randame prieglobstį, namus.“
Pajūralio Šv. Joakimo bažnyčios paveiksle – šv. Joakimas rankoje laiko pintinę su auka – dviem balandžiais. Mikoliškių Šv. Juozapo medinė bažnyčia labiausiai patraukė šešiakampės žvaigždės formos langeliu. „Unikalus statytojo sprendimas. Tai gali reikšti Kalėdų žvaigždę Kristui gimus. Įdomu tai, kad važiuojant į šiuos maldos namus netoliese yra nuoroda „Žydų žudynių vieta“. Bažnyčios žvaigždė galėtų priminti Izraelio valstybinę vėliavą, bet pasukta kitaip nei vėliavoje. Mąstau, kodėl – būtų Dovydo žvaigždė“, – kalbėjo V. Sajauskas. Menininkas pateikė vieną Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios interpretaciją – įamžino šventorių ir parką jungiantį viaduką, bet yra numatęs nutapyti visą seriją paveikslų, kad aprėptų visą bažnyčią, turtingą simbolių, elementų. Jis nutapė ir šiandieninius modernios architektūros maldos namus – Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią Klaipėdoje. Jos bokštai – lyg dvi besimeldžiančios rankos, iškeltos į dangų. „Keistai atrodo, kad nepabaigti bokštai, tačiau paaiškėjo, kad dabartinės konstrukcijos jų neišlaikytų, – atskleidė pašnekovas. – Daugeliui negraži ši bažnyčia, atseit sovietinis brutalizmas, betgi kiekvienu laikmečiu statoma savitai – kaip ir kasdien gyvename kitaip. Keičiasi supratimas meno, architektūros supratimas, ir bažnyčia turi keistis.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
