Gargždų bendruomenės nariu Vaclovu Macijausku
„Virti košei reikia progos. Šita košė – ne valgymui, o bendravimui. Gera kartu po darbo susieiti, pabūti…“ – šypsojosi V. Macijauskas. Nebuvai, nematei, neragavai – daug praradai. Ateik į Gargždų bendruomenės organizuojamą talką spalio 5 d. ir suprasi, kodėl ta košė tokia gardi.
Ką tik užkurtas laužas, užkaistas puodas ir su samčiu rankose besisukinėjantis linksmas virėjas tradiciškai praėjusį trečiadienį pasitiko tuos, kurie laisvalaikį po darbo nusprendė praleisti prasmingai ir aktyviai – tvarkydami Minijos senvagę. Visos Gargždų bendruomenės talkos, pasirodo, baigiasi bendravimu prie laužo mėgaujantis Vaclovo virta vakariene.
„Dedam į puodą kirvį, bet be koto, šiek tiek kruopų, šiek tiek druskos, morkų, sviesto, mėsos, kurią sumedžiojo Ovidijus, dar šio bei to ir verdam“, – šmaikštavo V. Macijauskas, talkininkams tą vakarą prie Minijos kliukinęs grikių košę. Svarbiausia, kaip sakė patyręs virėjas, didelis puodas ir nepamiršti maišyti, kad neprisviltų.
Teisingai mūsų senoliai pastebėjo, kad sviestu košės nepagadinsi. „Pati skaniausia košė yra riebi. Nesveika? Labiausiai nesveika – gyventi!“ – gera Vaclovo nuotaika plaikstėsi kartu su laužo dūmais. Grikių košė, kuriai vandens atsinešė iš gargždiškių pamėgto šaltinėlio, malkų laužui įkurti – iš namų, nuolat maišoma apie pusantros valandos šuto kutendama talkininkų nosis.
Kur kas greičiau išvirė arbata iš čia pat, prie Minijos, pririnktų aviečių, žemuogių, dilgėlių lapų. Ir arbatos, ir košės užteko visiems uodų sukąstiems talkininkams, susirinkusiems prie laužo pasiklausyti poezijos ir humoreskų, kurias skaitė J. Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė. Talkininkai padarė išvadą – košė ir poezija viena kitai nemaišo! Tad jei bandysite išsivirti grikių košės pagal šį receptą, nepamirškite nė mažiausios smulkmenos. Gardžiausia ji bus po talkos dideliame būryje bendraminčių.
Laima ŠVEISTRYTĖ
