Gargždų mokytojas, kurį paviliojo knyga

Albinas Klizas baigė defektologijos mokslus. Gyvenimo dešimtmečiai ištirpo lyg pavasario sniegas: jis mėgsta eiti Parko gatve „baltas baltas lyg vyšnios viršūnė“. Dabar jis – vietos politikas, pensininkas, bet kasdien spaudžiantis kompiuterio klavišus.

– Apie ką jis rašo? – paklauskime kaimynų.

– Apie pagarbą žmogui, – atsakys ne šimtai, o tūkstančiai skaitytojų.

– Dar pedagoginiame institute mus mokė gerbti kiekvieną vaiką: gimsta ir mažyčiai, ir lengvučiai, bet jie turi teisę į laimingą gyvenimą, jų nevalia žeminti, jie neturi kentėti dėl savo trūkumų. Pati didžiausia žmogiškoji laimė – jaustis tarp žmonių lygiam, nesijausti atstumtam, paniekintam, pažemintam, jaustis, kad nesi našta artimiesiems, mokyklai, bet esi naudingas ir reikalingas, – įsitikinęs A. Klizas.

Visi pastebėjome (daug metų teko ir man), kad švelniame gargždiškio charakteryje slypi milžiniška vidinė jėga, kuri padėdavo kritiškose situacijose. Tik be galo valingas, sugebantis veikti sukandus dantis, galintis šypsotis, kai kiti vilku staugtų, galėjo tiek metų vadovauti rajono ir apskrities švietimo įstaigoms. Matyt, jautė didelį malonumą, regėdamas vaikų ir mokytojų šiltus, šviesius veidus. Nors teko bendrauti ir bendradarbiauti ir su tais, kurie mąsto sudėtingai, filosofuoja, bet nieko nesugeba daryti iki galo ir nedaro. Albinas dar ir šiandien nenori tikėti, kad Tiesa tokia nepopuliari, dažnas įpratęs apgaudinėti net save. Ne kartą stebėjau, kaip Albinas gyvenimo bjaurastį stengėsi amortizuoti. Nors jam ir dabar nejauku, kai tik įsijungia televizorių, norėdamas išgirsti, kaip mes gyvename, gauna kelias valandas tik negatyvios informacijos, temdančios mūsų kasdienybę.

Albino negalėjo palaužti nei kritika, nei nesėkmės, nei ligos (jaunystėje neprotingai sportavęs, likusį gyvenimą dažnai ranką reikėjo pridėti prie širdies, pajusti, kaip ji plaka).

Kartą mes aptarinėjome (o diskutavome valandų valandas) tai, kad dauguma žmonių, kai saulė šviečia, džiaugiasi, kai lyja lietus, liūdi, kai ateina geros žinios, šypsosi, kai sužino apie nesėkmes, jaučiasi nelaimingi. Albinas vis prisimindavo Vaižgantą: „Mačiau daug vyrų ir moterų: vieni nelaimių, kiti vargo, neteisybės, skurdo prispausti, bet mokėjo džiaugtis akimirka laimės, ligos patale šypsojosi gydytojui, seselei. Tai rodė žmonių sielos stiprybę.“ Visa mūsų kultūra, poezija, menas persisunkę bejėgiškumo. Visi realiame gyvenime pralaimi, tik pasakose laimi. Kažkodėl skausmingai šluostome ašaras, kai „24 valandos“ rodo gyvenimo purvą.

Prieš keturiasdešimt metų jam pasakodavau apie neurolingvistikos mokslą, kuris tuo metu jau skynė kelią Maskvos pedagogikos mokslų akademijoje, kad būtina mokytis valdyti ne tik savo būsenas, emocijas, bet ir mintis. Buvome emocio­nalūs, bet mokėmės nesijuokti, kai kiti už pilvų ėmėsi nuo Baltušio „juokelių“ iš Amerikos. Albinas nuo studijų laikų buvo užgrūdinęs savo smegenis, išmokęs kiekvienoje tragedijoje matyti komiškų niuansų. Negaliu neprisiminti Albino pamokos mokyklų inspektoriui: „Juokinga tamstos gyvenimo aistra ir įkvėpimas užuosti, pastebėti, įžvelgti, nučiupti nedorai besielgiant mokyklos vadovą, paskui pasimėgauti kitų žioplumu.“

Mokyklų direktorius jis mokė: „Efektyvus bendravimas prasideda nuo nuolankaus nusiteikimo ir noro pačiam keisti savo siekimus. Neįmanoma bendrauti remiantis jėga ar valia. Neįmanoma žmogaus priversti vykdyti kvailus nurodymus, sunkiose situacijose bendravimas įmanomas tik išlaikant dėmesingumą ir lankstumą. Čia netinka pozicija – dar truputį paspausiu, ir paklus.“

Albinas iš studijų laikų turėjo vadovo netinkamo elgesio purviną „dešimtuką“ – vadovo liežuvavimas, kitų teisimas, žeminimas, erzinimas, grasinimas, manipuliavimas, buvimas visažiniu, perdėtas kaltės ieškojimas, viešas peikimas, tyčiojimasis.

Kitame puslapyje – „išmintingasis dešimtukas“, kaip pritraukti mokytojus, mokyklų vadovus veiklai. „Padrąsinti, padėkoti, pasakyti komplimentą, įkvėpti, pripažinti pašnekovo pranašumą, kartu pasidžiaugti, prajuokinti, rodyti pasitikėjimą, pasidalinti naujienomis, išreikšti rūpestį, užjausti. Trečiame puslapyje – „Ką mokytojas norėtų girdėti iš direktoriaus“ – atpildą už gerai atliktą darbą, pagalbos pasiūlymą, padrąsinimą, kai nesiseka, švelnią kritiką akis į akį. Viešą pagyrimą… Pilnas lapas prirašytas vedėjo (A. Klizas kelis dešimtmečius vadovavo rajono ir apskrities švietimui) malonių žodžių, kurie visada pakelia nuotaiką, įkvepia, sušildo širdį, padeda tikėti savimi, suteikia ūpą, praskaidrina sunkias dienas, turtina mūsų gyvenimą, parodo, kad esame svarbūs…

Lyderystė – tai menas išklausyti ir kalbėti. Negailėti pagyrų, pagyra – ne tik maloni emocija, bet ir poveikis būti geresniam. Paskata sužadina žmogui aistringą troškimą darbą baigti gerai.

O laikai nebuvo šviesūs. Ypač partijos sekretoriams buvo būdinga žeminti mokytojus, mokyklų vadovus, perdėtai kaltės ieškoti, viešai užgaulioti, grasinti. Keistai Albinui atrodydavo, kai pasitarimuose jaunas komjaunimo sekretorius kalbėdavo iš aukšto su patyrusiais mokytojais, juos moralizuodavo. „Direktoriau, tik jūs atsakingas, kad mokykloje plinta politiniai anekdotai“, – šaukdavo komjaunimo sekretorius (o kad komjaunimo komitete tais pačiais anekdotais gardžiuojasi, tai gal jiems leisdavo?).

Dievas apdovanojo Albiną šilta šypsena. Oi, kaip nepatiko ministerijos inspektoriams vedėjo šypsena. Vienas taip ir pareiškė: „Mušk, ir tavęs bijos. Tik baimė mokytojus priverčia dirbti.“

– Kai aš viename pasitarime partijos komitete pradėjau pasakoti, kaip stengiausi pakelti mokytojų nuotaiką, pateikiau pavyzdį: mokytojus, dirbančius apleistoje mokykloje, bandžiau įkvėpti nenuleisti rankų, sušildyti apleistų mokinių širdis, norėjau įtikinti, kad gal po metų kitų jie dirbs naujoje mokykloje, saugumietis nukirto: „Ten kažkokių nevykėlių lizdas, trečdalį nenaudėlių reikia išvyti, būtų Stalino laikai, į vagonus juos sugrūstume“, – prisimena Albinas.

Apie Albiną rašiusieji tik nujautė, bet nežinojo, kad jojo proproseneliai dvare ne žemę arė. Vyras verslininkas, žmona rėdė bajoraites ir rūpinosi Alytaus bažnyčios atlaidų drabužiais. Jų namuose kaminas nuo neatmenamų laikų buvo, visi vaikai mokėsi rašto.

Jo giminėje persipynė ilgus šimtmečius išugdytas atkaklumas, uždarumas, kietas būdas, pasižymintis ypatingu išoriniu lengvumu, grakščiu švelnumu santykiuose su kaimynais. Tik todėl jo straipsniuose sakinys (eilutė) lyriškas, pasižymintis lengvumu, dažnas sakinys lyriškai metaforiškas, turi kažkokią gelmę.

Du žodžiai apie Albino motiną, augusią gražioje šeimoje, neišpasakytos ramybės moterį. Jos namuose lyg ir nebuvo, kai įžengdavo svetimas žmogus. Jos žodis šimtą kartų pasvertas, tik tada ištartas. Niekada netardavo žodžio, jai pakako linktelėti galva. Klizai karštoki, o ji gebėjo juos atšaldyti.

Albino kūryba – tai lyg kelionė po Alytaus, Klaipėdos, Gargždų apylinkes, vienu kitu brūkštelėjimu prisiliečia prie netolimos praeities, žvilgteli į ateitį, bando nupiešti sutiktus žmones, grakščiai, žaismingai, tarsi prabėgomis širdingai dzūkišku jautrumu kalba apie laiką, ir vis dėlto į laiką žiūri su praeities akiniais. Jo sakinys grakštus, lengvas kaip korys, pilnas medaus. Problemos pasirinktos taip, kad veiktų skaitytojo protą, kad verstų gėrėtis arba šlykštėtis aprašomais įvykiais. Tai gal daugiau publicistika, nors sakinys tiktų didžiulės apimties prozai, gal autoriui trūksta kantrybės – norisi pasidžiaugti darbo vaisiais, bet tie vaisiai gendantys, neskanūs, neišvaizdūs.

Visą gyvenimą Albinas paaukojo mokyklai. Buvo sukūręs nuostabią savo mokyklą, kurioje užaugo mokslininkas, Pedagogikos mokslų akademijos mokslinis korespondentas, vadovėlių autorius, šaškių čempionas, teniso prizininkas, Lietuvoje garsiausias vaikų orkestras, kuriame skambėjo 21 instrumentas.

Mes abu diskutuojame, kodėl labai suprastėjo reikalai visose mokyklose. Vaikai palūžta nuo alkio, skurdo, kiti nuo pertekliaus, didybės naštos, nepakelia ir palūžta, mokytojai taip pat kankinasi – mato nelaimėlius ir niekuo negali padėti: pasekėme užsienio vadovėliais, skirtais licėjams, kaip juos įvaldyti tiems, kurie nebus matematikai, kalbininkai, istorikai, politikai? Dar yra bandančių, bet sveikatos sąskaita.

Kiek prisimenu, visą gyvenimą Albinas vaikščiojo išlygintais marškiniais, su kaklaraiščiu, blizgančiais batais, negalėjo gyventi be knygos, mėgo poeziją, muziką, lankėsi teatruose, ir savo bažnyčioje meditavo, atgailavo ir kėlėsi naujam gyvenimui.

Mus abu, kaimo vaikus, paviliojo Knyga. Ji atėmė iš mūsų degtinę, kortas, slampinėjimą, betikslius plepalų vakarus. Uždėjo ant pečių sunkią naštą ir prisakė kopti į statų biliūnišką „Laimės žiburį“, kuris tik paliestas sudūžta. Kūrybinis rezultatas lyg ir prastas, bet procesas nuostabus, gydo sunkias ligas arba kamuojamą negalios verčia šypsotis.

Ačiū lemčiai, kad mūsų keliai, nors skirtingi, bet dažnai susibėgdavo.

Juozas DANILAVIČIUS

Vadovėlių autorius, logopedas ekspertas

A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo