Grėsmė išnykti pieno ūkiams

B. Ropė su protestuotojais Briuselyje.

Šį pirmadienį Briuselyje vykstant neeiliniam žemės ūkio ministrų posėdžiui, prie Europos Sąjungos Tarybos pastato protestavo iš visos Europos susirinkę žemdirbiai. Tarp jų ir 50 atstovų iš Lietuvos, kurie jau metus nuostolingai melžia karves. Padėtis blogėja kas mėnesį: gresia pieno ūkių išnykimas.

Tą pačią dieną, solidarizuojantis su protestuotojais, Tauragėje surengta diskusija „Kur nuves konfliktas pieno rinkoje?“ Susirinko aplinkinių rajonų pieno gamintojai, jų kooperatyvų, perdirbėjų, ŽŪM bei kitų institucijų atstovai.

Susirinkusieji aptarė sudėtingą situaciją pieno sektoriuje, neseniai priimtą pieno rinkos reguliavimo įstatymą ir kėlė pieno gamintojų kooperacijos, kaip galimybės užtikrinti pieno sektoriaus gyvybingumą, klausimą.

Diskusiją inicijavo Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė. Ūkininkai buvo pakviesti pasirašyti Vieningą Lietuvos kaimo peticiją Europos Sąjungai. Savo nuotaikas nuotraukose įamžinę Tauragės, Šilalės, Jurbarko, Telšių, Pagėgių krašto pieno gamintojai išsiuntė pagalbos signalą Europos Komisijai ir Europos Parlamentui, viltingai tikėdamiesi, kad nebus palikti vieni spręsti užgriuvusių problemų dėl niekingai žemų pieno supirkimo kainų.

Kritikavo naująjį įstatymą

Su gausiai susirinkusiais Vakarų Lietuvos ūkininkais kalbėtis atvykę Seimo, Žemės ūkio ministerijos bei kitų institucijų atstovai diskusijos pradžioje ragino slopinti emocijas, racionaliai vertinti situaciją, kai pieno rinkoje pasiekta kritinė riba, ir ieškoti sprendimų.

Kitą savaitę paaiškės, kiek lėšų iš 500 mln. Eur vertės paketo situacijai stabilizuoti visoms ES šalims bus skirta Lietuvai. Tikimasi, kad Komisija įvertins sunkią mūsų šalies pieno sektoriaus būklę ir skirs pakankamą tiesioginės paramos sumą.

Ant stalo buvo pastatyti du ąsočiai su ekologišku pienu, kurio stiklinė, anot diskusijos rengėjų, kainuoja centą. Taigi pasiūlyta į ten pat buvusią karvę-taupyk­lę įmesti po centą.

ŽŪM vicepirmininkas Albinas Ežerskis apgailestavo, jog naujasis pieno rinkos reguliavimo įstatymas sudėtingas, sunkiai darantis įtaką reguliavimui. Ūkininkai replikavo, jog šio įstatymo kūrėjai buvo papirkti. „Pieno gamintojai nėra vieningi. Stambesnieji remiami smulkiųjų sąskaita – užprogramuota diskriminacija“, – įsitikinęs A. Ežerskis.

Jo teigimu, derybos Briuselyje dėl paramos neišspręs pieno gamintojų ateities – tai tik pasekmių šalinimas. „Krizė pieno rinkoje labai skaudi Vakarų regione: apie 80 proc. ūkininkų čia pasirinkę pienininkystę. Šeimos ūkiai atsidūrė ties išnykimo riba. O kol Europos Parlamentas priims sprendimus, smulkiųjų gali ir nebelikti“, – kalbėjo A. Ežerskis.

ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto departamento direktorius Rimantas Krasuckis akcentavo, jog atsidūrus rinkos ekonomikos ir Europos Sąjungos bendro „žaidimo“ taisyklėmis reguliuojamoje rinkoje, kainos kyla ir leidžiasi. „Šiemet pieno rinkoje duobė: kai kas neišgyvens“, – sakė jis.

Rugpjūtį vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje – 19,1 euro cento, o Europos Sąjungoje – 30. J. Krasuckis guodė, kad jau nuo spalio 16 d. Komisija leis mokėti 70 proc. tiesioginių išmokų avansus (įskaitant išmokas jauniesiems ūkininkams, susietąją paramą) ir 85 proc. avansus plotinėms priemonėms pagal valstybių narių kaimo plėtros programas.

Pavojingai ilga krizė

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas, prieš 25 metus metęs inžinieriaus diplomą ir ėmęsis ūkininkauti, kalbėjo: „Pakilimai ir kritimai pieno rinkoje neišvengiami. 2002 m., kai išėjome blokuoti kelius, už kilogramą gavome iki 56 centų. Esu teistas už protesto akciją… O ši krizė užsitęsė netikėtai ilgai ir gali trukti iki 2017 m. Taigi kalbėti be emocijų sunku. Labai svarbu, kad pieno gamintojai gautų paramą – reikia apyvartinių lėšų.“

B. Markauskas akcentavo, jog pieno gamintojai metus dirba patirdami didesnes išlaidas nei gaudami pajamas – taip ilgai tęstis negali. „Daugeliui ūkių gresia bankrotas, – teigė jis. – Geriau mišriems ūkiams, betgi prieš 7 metus visi šnekėjo, jog geriausia – specializuotas ūkis.“

Pasak jo, pieno gamintojai duobėje atsidūrė ne tik dėl Rusijos embargo – ir dėl krizės pasauliniame pieno sektoriuje. „Europoje panaikinus pieno kvotas, atsirado žaliavinio pieno perviršis. Lietuviškos pieno supirkimo kainos mažiausios Europoje“, – kalbėjo jis.

Išgelbėtų kooperacija

B. Markauskas, kooperatyvo „Pienas.Lt“ atstovas, apgailestavo, jog kooperacija Lietuvoje silpna. Jis pridūrė, kad kooperatyvams taip pat sudėtinga, nes sumažinamos kainos, tačiau tai esą laikina. „Kooperacija, kooperatinės perdirbimo įmonės ir pieno gamintojų grupės gali padėti išbristi iš sudėtingos situacijos“, – akcentavo vicepirmininkas.

Jam pritardamas kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas kalbėjo, jog patys ūkininkai turi rasti jėgų, kaupti lėšas ir burtis į kooperatyvus. „Jeigu gins kiti, naudos nebus, – įsitikinęs jis. – O jeigu išnyks pieno ūkiai, sunyks ir kaimas.“

Pieno perdirbėjų atstovas, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis įvardijo problemas: „Problema – pieno perteklius pasaulyje. Problema – smulkūs ūkiai Lietuvoje. Kol jie egzistuos, tol bus žemos supirkimo kainos. O jeigu perdirbimo įmonė padidintų bent vienu centu už kilogramą, ji atsidurtų ties bankrotu, ūkininkas nė nepajustų to padidėjimo.“

B. Markausko nuomone, pieno perdirbėjai susikūrę savo „tiesą“, jog dėl dabartinės situacijos pieno rinkoje kalti ūkininkai, valdžia, Briuselis…

Diskusijos dalyviai retoriškai klausė: „Ar Lietuva turi žemės ūkio plėtros strategiją?“ Į klausimą, kur nuves konfliktas pieno rinkoje, jie atsakė: „Į savivaldybę prašyti pašalpų.“

KOMENTARAS

• Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys B. Ropė:

  – Svarbiausia, kad ūkininkai suvoktų savo situaciją. Padėtis sudėtinga. Viešojoje erdvėje sklando perdirbėjų ir prekybininkų suformuota nuomonė: rinkos reguliuoti nereikia. Bet renginyje demonstravome, kad stiklinė pieno kainuoja eurocentą.

  Briuselyje svarstėme, kokią pieno rinkos politiką formuoti panaikinus kvotas. Lietuvai būtų naudingiausia, kad atsirastų bendras pieno rinkos reguliavimas, nes krizė palietė labai stipriai ir kyla pavojus žlugti pieno sektoriui. Kitų tradicijų neturime – reikia išsaugoti, ką turime geriausio.