Grožiui puoselėti reikia žinių ir kantrybės
Nuo vaikystės gėles mėgusi vėžaitiškė mokslininkė dr. Regina Repšienė pasirinko agronomijos studijas buvusioje žemės ūkio akademijoje. Skaitydama paskaitas Klaipėdos valstybinės kolegijos studentams, mokslinę agronomiją susieja su mokymu apie aplinkos grožį. Juk augalas veši tik prižiūrint pagal agronominius reikalavimus.
Alpinariumas žemaičio sodyboje
Dirbant su studentais, aplinkos tvarkymas R. Repšienei tapo pomėgiu. Ji profesionaliu žvilgsniu nejučiomis įvertina, kaip atrodo aplinka, kurioje atsiduria: mūsų mieste, sodybose ar užsienyje.
Mokslininkė pastebėjusi, kad Žemaitijos žmonėms labai patinka alpinariumai. „Šis kraštas dosnus riedulių, todėl žmonės nori jais gėrėtis ir savo kiemuose“, – sakė ji. Tačiau dažniausiai alpinariumai neteisingai įrengti. „Jie atsiveža akmenų, sudeda, užpila žemių ir pasodina gėlių. Betgi įrengiant alpinariumą turi žinoti 5 pagrindinius principus, kad jis būtų gražus“, – šypsojosi R. Repšienė.
Ji pataria pirmiausia įsiklausyti: alpinariumas – Alpės. O kas kalnuose auga? Tarp akmenų – menki augalėliai. „Lygumų krašte sudėtinga sukurti gražų alpinariumą“, – teigė pašnekovė.
Lietuvoje kuriantis dvarams, ši idėja parsivežta iš Vakarų Europos. „Ir jie buvo kuriami ne primityviai: alpinariumas – didelis mokslas. Jis turi gražiai įsilieti į aplinką, – kalbėjo mokslininkė. – Reikia ne tik noro puoselėti sodybos aplinką, bet ir žinių, kantrybės.“
Akmenų kalnelis
Taigi būtina apsvarstyti, ar reikia sodyboje alpinariumo, jeigu jos teritorija – plokščia kaip popieriaus lapas. „Lygumoje sunku sukurti masyvų ir aukštą alpinariumą. Siūlyčiau rinktis lygumos stilių, nedidelės kalvelės tipą, – kalbėjo R. Repšienė. – Jį reikėtų įrengti ten, kur yra nuolydis, pietryčių arba pietvakarių pusėje. Nuolydis – apie 10–15 laipsnių. Neturint galima formuoti, bet neaukštą – apie 50 cm kalvelę. Aukštesnės nei 2 m neformuoti.“
Nedidelėje sodyboje – nedidelis alpinariumas, nes didžiulėje atviroje erdvėje mažas vizualiai prapuls. Pasak R. Repšienės, akmenis parinkti pagal sodybos dydį. „Reikėtų naudoti vienos rūšies. Labai tinka šiltas ir minkštas dolomitas, sugeriantis ir išlaikantis drėgmę, taip pat granitas, bazaltas ir kiti. Akmenys grupuojami taip, tarsi jie būtų natūraliai išlindę iš žemės arba nuriedėję nuo kalno. Mažame alpinariume stambūs akmenys netiks. Ant kalvelės jie išdėliojami nuo apačios į viršų, kad nesulaikytų vandens ir per lietų jis laisvai nubėgtų žemyn.
„Akmenų kalnelis – neatsiejama bendros sodo kompozicijos dalis, todėl turi būti susietas su veja, sujungtas su vandens telkiniu. Gražu kriokliukas arba fontanėlis – poilsio zonoje čiurlenantis vanduo veikia raminamai.“
Kurti pačiam ar samdyti?
Pašnekovė akcentavo, jog alpinariume turi būti vietos augalams, kuriuos reikia laistyti, tręšti. Geriausiai tiktų iš Alpių kilę augalai, bet tinka visi žemaūgiai (kiliminiai, svyrantys, vijokliniai) tvirtomis, bet kompaktiškomis šaknimis, kurie nebijo kaitrios saulės, pakenčia pusiau pavėsį, sausrą, vėją ir gali augti saujelėje žemės. Pasak mokslininkės, dažniausia klaida – kalvelės viršuje – dideli akmenys ir aukšti augalai.
Anot jos, neprašausime sodyboje padarę sienelę iš akmenų, bet įrengę drenažą. „Apačioje – stambesni akmenys. Gražu dolomitas. Akmenų nereikia cementuoti – užtenka užpilti žemių, kad būtų vietos pasodinti žemaūgius augalėlius – šilokus, gvaizdes ir kitus.
R. Repšienė pasakojo Rietavo seniūnijoje mačiusi gražų alpinariumą. Bet paaiškėjo, kiek vargo sodybos šeimininkas, kol jį įrengė. „Žmogus, turintis įgimtą skonį, bet stokojantis žinių, ilgai dirbo, kol rado teisingą sprendimą“, – pasakojo mokslininkė. Ji pridūrė, kad galima samdyti kraštovaizdžio dizainerį (juos ruošia Klaipėdos valstybinė kolegija).
Mokslininkės žvilgsnis
R. Repšienė džiaugiasi pastebėjusi gražius kampelius mūsų mieste. Jai krito į akis gėlynas prie picerijos „Ievos skanėstai“. Bet ten mažoka žydinčių augalų.
Mokslininkė stebisi, kaip prie Gargždų šeimos medicinos centro atsirado kalneliai. „Čia atvyksta sergantys, pagyvenę, traumuoti žmonės, kuriems reikia kuo greičiau patekti pas gydytoją. O dabar tenka įveikti vingiuotą takelį, – kalbėjo pašnekovė. – Poilsio zonoje šis projektas labai tiktų.“
Šliaužiantys kadagiai turi užkloti žemę. Bet kada jie užaugs? Dabar juos reikia ravėti, tręšti, laistyti. Keistai atrodo ir į poliklinikos langus atsukti suoliukai. Kas čia gali sėdėti? Be to, jie turėtų stovėti pavėsyje, po medžiais. „Nerekomenduojama suoliukus projektuoti atviroje erdvėje“, – teigė mokslininkė. Ir pridūrė pastebėjusi daugiausia žmonių sėdint ant suoliuko ties buvusia vaikų poliklinika, netoli Kultūros centro. Ji pasidžiaugė prie Gargždų ligoninės tinkamai sutvarkyta erdve.
R. Repšienės nuomone, reikėtų vazonuose komponuoti įvairių gėlių kompozicijas – ne vien vienarūšėmis – petunijomis, pelargonijomis gėrėtis. „Reikia derinti svyrančias ir į viršų besistiebiančias gėles, nes priešingu atveju į akis labiausiai krenta vazonas“, – sakė pašnekovė.
Pavasarinei kompozicijai labai tinka pirmosios našlaitės, narcizai, vėliau – žydinčios tulpės.
Pasak mokslininkės, gėlių komponavimo galėtume pasimokyti iš kaimynų latvių. Ten galima gėrėtis gėlynais iš nežydinčių augalų, kurie sodinami po medžiais. Tai daugiametės melsvės – skirtingo margumo, žalumo, atspindžio. Iš jų kompozicijos formuojamos parkuose.
- Alpinariumo dydis priklauso nuo sklypo dydžio. Dideliame kieme, esant stačiam šlaitui, galima sukurti terasinį sodą arba sudėtingai kombinuotą alpinariumą, imituojantį kalnų masyvą su išsikišusiomis uolomis, terasomis, kaskadomis ir netgi upeliu.
- Alpinariumams labiausiai tinka saulėti šlaitai su nedideliu nuolydžiu, natūralios ir dirbtinės kalvelės pietryčių arba pietvakarių pusėje.
- Alpinariumui netinka skirtingų rūšių ir spalvų akmenų kratinys.
