Į rojaus kampelį pas mamą Mikužiuose
Užsukusieji į Marytės Eidėnienės sodybą Mikužių kaime negali atsistebėti išpuoselėtu gėlynu. Erdvėje tarp senų pastatų – etnografinis darželis, kokio reikėtų paieškoti. Pavasarį pražysta įspūdingas tulpių kilimas. Dabar visu grožiu skleidžiasi įvairiausių veislių rožės, viena už kitą gražesnės. Žydi ir lelijos, greitai sulauks viendienių. Visas našlės gyvenimas – gėlyne. Atgaiva sielai.
Kasdien fotografuoja rožes
Retai kur pamatysi tokį darželį, kokį išpuoselėjo našlė M. Eidėnienė savo senojoje sodyboje Mikužių kaime. Neseniai dukterėčia Rita iš Švėkšnos gimnazijos atsivežė koleges, kurios tik aikčiojo ir stebėjosi, kiek darbo, rūpesčio, laiko reikėjo savitam gėlynui suformuoti, jį puoselėti.
Ryškiausias akcentas – iš vijoklinių rožių suformuota arka. „Sūnus Aidas padarė iš metalo, ir aplink ją vyniojosi rožės krūmas. Įspūdingai atrodė, bet vėtra išlaužė, suniokojo – teko rišti, taisyti“, – apgailestavo Marytė.
Prie rožių arkos – originalus staliukas, prie kurio ji mėgsta pasėdėti su draugėmis ar svečiais.
Pirmasis rožės žiedas prasiskleidė pavasarį. M. Eidėnienė parodė rožių medį, kurį suformavo iš erškėtrožės: genėjo, genėjo, kol ši pavirto medžiu. Ir anksčiausiai pradžiugina savo žiedais.
Iš viso Marytės rožyne – 180 rožių krūmelių, beveik visos skirtingų veislių. „Pradžių pradžia – prieš 40 metų, kai uošvienė iš Rygos parvežė, nes Lietuvoje rožių dar nebuvo. Išliko tik viena, baltažiedė“, – pasakojo pašnekovė.
Bet anuomet labiau reikėjo pupų nei gėlių. Taigi rožyną išplėtė pastarąjį dešimtmetį. Kokių tik čia nerasi… Įvairių spalvų ir atspalvių. Vienų žiedai – kaip lėkštės, kitų – smulkučiai, „pliki“ ir pilnažiedžiai, purėti, panašūs į bijūnus arba išlankstytus iš popieriaus.
Puikuojasi rožė be spyglių – vienintelė, išskirtinė. „Visos rožės man savaip gražios. Išrinkti gražiausios neįmanoma“, – kalbėjo gėlių mylėtoja, fotografuojanti kiekvieną pražydusią rožę. Neapsakomas jų aromatas: labiausiai kvepia rytą ir vakare.
Nelengva puoselėti tokį gėlyną, ypač rožyną. Marytė skundėsi, kad ši besniegė žiema nepalanki buvusi, pavasarį plikšala pakenkė augalams. O dabar puola amarai. „Rožes reikia čiūčiuoti kaip vaiką: rudenį užmigdyti, pavasarį – pažadinti“… –
šypsojosi pašnekovė.
Grožį kuria visi
Dauguma rožių – vaikų dovanos. Marytė džiaugėsi įspūdinga sūnų Aido ir Sigito dovanota rože. Visi žino, kokia geriausia dovana šiai našlei. Ir ji pati nemažai rožių įsigijusi: lankosi mugėse, perka turguje, parduotuvėje. Vieną parsivežusi iš priekuliškio rožininko.
M. Eidėnienė pasakojo, kad du sūnūs ir dvi dukros su šeimomis savaitgaliais suvažiuoja į savo rankomis išpuoselėtą rojaus kampelį gimtojoje sodyboje. Dukra Milda – irgi rožių mylėtoja. Operacinėje dirbančiai medikei sugrįžimas į gimtuosius namus ir darbas rožyne – tikra sielos atgaiva. Dukra Sigita taip pat gelbsti, bet jai labiau rūpi formuoti savitas kompozicijas iš nudžiūvusių medžių ir gėlių, kitų elementų.
Didžiausias pagalbininkas – ir sūnus Sigitas. Žentai, ypač Viktoras, rūpinasi, kad visuomet būtų nupjauta veja.
„Man gera, kad vaikams čia patinka. Žinau, kokia brangi tėviškė, nes mano jau nebėra. Meiskių kaime viskas nugriauta, todėl stengiuosi išsaugoti vaikams jų gimtuosius namus“, – kalbėjo M. Eidėnienė ir pridūrė, kad dabar visas jos gyvenimas –
gėlynas, kurį puoselėjant pasaulis prašviesėja.
Virginija LAPIENĖ
