Islandiją apmynę žadeikiškiai gyvenimo neatidėlioja
Irena ir Česlovas Kudrevičiai rudenį leidžia jaukiuose namuose Žadeikių kaime, tačiau visai neseniai išpuoselėtus patogumus sutuoktiniai buvo išmainę į pačias primityviausias sąlygas gamtoje. Ilgiau kaip mėnesį jiedu dviračiais keliavo po Islandiją, o numynę 2 200 kilometrų apie visus nuotykius pasakoja kvatodamiesi. Mat šią kelionę tėvams suorganizavęs sūnus Edvinas pasirūpino viskuo, bet oro, žinoma, neužsakė. Tėvai linkėjimus jam siuntė žliaugiant lietui.
Svajonių šalį apkeliavo dviračiu
Girdint, kaip ramiai I. ir Č. Kudrevičiai kalba apie sudėtingą kelionę, pasidaro pavydu. Verslininkai jau antrą kartą nepabūgo palikti savo komforto zonos Žadeikiuose ir mėnesį gyventi gamtos prieglobstyje. Laimingai dviračiais minti baigę sutuoktiniai, panašu, nesigaili nė akimirkos. Tris dešimtmečius vienas kitam paskyrusi pora Islandijoje kartu įveikė visus gamtos spęstus spąstus.
Ar kartotų ekstremalius iššūkius? „Naująją Zelandiją jau atkartojome Islandijoje, tad pagalvosime“, – prasitaria Kudrevičiai. Česlovas patikslina, kad svarbu pasirūpinti ne tik patikimais dviračiais, bet ir gera palapine, paklotu, miegmaišiais, specialia apranga. Maistą pora gaminosi savo jėgomis stovyklavietėse, tik vis gąsdino produktų kainos prekybos centruose. Be viso to, žinoma, būtinas ir ypač glaudus poros ryšys.
Prieš pradėdama pasakoti apie kelionę, I. Kudrevičienė parodė animuotą atviruką, kurį įsigijo Islandijoje – į kalną minanti moteris kone išleidusi liežuvį, o iš dangaus žliaugia lietus. „Tai atspindi visą mūsų kelionę. Viskas tuo pasakyta“, – šypsojosi ji. Visgi kartu su vyru Česlovu jiedu netrukus ima lieti kelionės įspūdžius.
Liepos 4–rugpjūčio 13 dienomis žadeikiškiai su dar bemaž 20 dviratininkų mėgėjų grupe leidosi po salą, kurią jau seniai norėjo aplankyti. „Vis vartydavome agentūrų pasiūlymus, bet savaitės kelionės kaina asmeniui – nemaža, buvo gaila pinigų. Dabar jau galime suskaičiuoti, kad būdami penkiskart ilgesnėje kelionėje išleidome mažiau, o pamatėme daugiau nei kiti turistai“, – džiaugėsi Kudrevičiai.
Pora išpildė svajonę pamatyti gretimą Farerų salyną, apžiūrėjo išskirtinius Islandijos kraterius, žydrąją lagūną, nacionalinį parką, kitus išskirtinės gamtos stebuklus. Vasarą
„Dauguma žmonių yra linkę gyvenimą atidėti. Norima pirmiausia statyti namą, tada auginti vaikus, investuoti į patogumus, buitį. Pinigų visada trūksta, bet reikia nepamiršti gyventi dabar. Ir mes galėjome išleisti pinigus padangoms, mašinai, stogo remontui. Visgi pasirinkome laiką sau“, – tokia filosofija vadovaujasi Kudrevičiai.
Islandijoje oro temperatūra siekė apie 10 laipsnių šilumos, o pakelėse žydėjo bijūnai, šermukšniai. Bene pagrindinis šalies augalas – čiobrelis, kyšantis net asfalte.
Svarstė įsikurti viešbutyje
Pomėgį keliauti dviračiu Kudrevičių namuose įskiepijo sūnus Edvinas. Jis nuolat leidžiasi į panašias keliones po pasaulį. Irena ir Česlovas tokiai avantiūrai pirmą kartą ryžosi prieš trejus metus – dviračiu apkeliavo Naująją Zelandiją. Vyras tuomet numynė visą 1800 km maršrutą, o žmona dėl sveikatos problemų beįveikė 1 400 km.
Dar kartą kelionei ryžęsi sutuoktiniai apie Islandiją žinojo tai, kas rašoma internete – maža šalta, kalnuota valstybė, su ne itin išvystyta kelių infrastruktūra. „Taip ir buvo“, – ramiai patikina Irena. Poros laukė didelis fizinis krūvis, tačiau prieš išvyką jiedu nesportavo, nesiruošė. Organizmą stiprino gerdami kalio ir magnio preparatus, o Irena prieš kelionę ir po to skysčių kiekį atkūrė lašelinėmis.
„Važiuoji drąsiai, nes nebeturi, kur dingti. Turi iš taško A pasiekti tašką B, o kitos priemonės tiesiog nėra. Po savaitės įeini į aktyvaus judėjimo ritmą. Tai yra sveikas gyvenimo būdas“, – tikino Česlovas. Tiesa, pirmąsias dienas Irena jau buvo bepasiduodanti, galvoje kirbėjo mintis mesti dviratį į šoną ir įsikurti viešbutyje. Sutelkusi valią moteris šio plano neįgyvendino.
Visgi netekusiems jėgų ar sustreikavus sveikatai buvo atsarginis variantas – kemperis, transportuojantis turistų daiktus. Jame Irena per visą laiką keliavo porą dienų, mat išties sušlubavo sveikata. Tik kartą, kai keturratė transporto priemonė jau buvo pravažiavusi pro šalį, Ireną ištiko ekstremali situacija – stiprus vėjo gūsis ir lietus smulkaus sudėjimo moterį su visu dviračiu pargriovė skardžio pašonėje. Pro šalį važiavę kolegos ją pakėlė, ir ji mynė toliau.
Prausė lietus
Lietuvius nustebino kontrastinga turizmo infrastruktūra. Rytinėje šalies dalyje ir aplink sostinę Reikjaviką prekių ir paslaugų sfera dar buvo šalia, tačiau tolstant į šalies gilumą vietomis iki parduotuvės tekdavo minti net keturias dienas. Prekybos centruose jie įsigydavo maisto atsargų. Kiekvienas žygio dalyvis turėjo ir „dviračių vadovą“, kuriame buvo nurodytos artimiausios dviračių dalių parduotuvės ar remonto dirbtuvės. Kartais ištikus bėdai tokios stotelės būdavo už 200 km.
Turistai įsikurdavo lauko kempinguose. „Svarbiausia mums būdavo dušas, tačiau kai kur rasdavome tik vandens čiaupą lauke. Taip pat buvo vietų, kur 200 moterų turėdavo dalintis vienu dušu. Kai kurie maži miesteliai nustebino – stovyklavietės sutvarkytos idealiai“, – prisiminė Irena, kuri visiškai nesureikšmina vienos nakvynės tualete ant grindų. Tai esą buvo patogiausia ir tyliausia vieta visame kempinge. Jos vyras irgi šypsosi prisiminęs, kaip išpraustas lietaus tegalėjo išsigręžti kojines, išsipilti iš batų vandenį ir vėl apsirengti šlapiais drabužiais. Paklausti apie peršalimą jiedu svarstė, kad veikiausiai pats organizmas suprato, jog susirgus nebus kur dėtis. Prevencija tapo taupiai naudotas islandiškas romas ir vietinė degtinė.
