Istorijos kryžkelėse išsaugokime pagarbą
Sesuo iš Gargždų atvežė „Bangos“ numerį, kuriame buvo straipsnis apie mūsų mamos brolį Antaną Dibisterį. Padauginsiu ir išsiuntinėsiu giminėms. Rugsėjo 28 d. „Vorutoje“ irgi išėjo straipsnis apie A. Dibisterį, ir tuo dar viskas nesibaigs. Kitų metų birželį sueis 110 metų nuo A. Dibisterio gimimo. Vaitelių kaime prie Kretingos kelio yra pastatytas kryžius Stanislovui Daknevičiui, taip pat Rainių kankiniui, pagerbti. Dibisteriai artimai bendravo su kaimynais Daknevičiais. Už kilometro, Gargždų link, Gribžinių kaime, taip pat reikėtų tokio ženklo A. Dibisteriui. Pradedu burti giminaičius. Manau, kad ir Gargždų valdžia neprieštarautų, o gal ir palaikytų.
Skaitau „Bangoje“, kad Savivaldybėje lankėsi Rusijos konsulas iš Klaipėdos. Eina kalba apie Rusijos kareivių palaikų, rastų Dovilų–Jakų kelio ruože, perlaidojimą. Man tai sukėlė daug minčių ir prisiminimų.
Labai gražu, kad pas mus gerbiami ir tvarkomi karių kapai, nežiūrint jų tautybės ir kurioje pusėje jie kovojo. Kareivis juk neturi pasirinkimo, už ką pralieti savo kraują. Lietuvoje nuo seniausių laikų mirusieji ir jų kapai, jų palaikai buvo didžiausioje pagarboje. Tuo tarpu sovietmečiu stebėjome daug protu nesuvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, kaip buvo nusiaubti ar sunaikinti Klaipėdos krašto lietuvininkų kapai, nekalbant jau apie Rainių kankinių ir žuvusių partizanų kūnų siaubingą išniekinimą.
Prieš keletą metų, tvarkant Gargždų aikštę, buvo rasti žmogaus palaikai. Mano sūnus archeologas Džiugas Brazaitis skambina man į Briuselį ir klausia, ar toje aikštėje nebuvo kokie nors kapai. Pasirodo, niekas Gargžduose nebeatsimena.
Po karo maždaug šalia buvusio buitinio buvo palaidota keliolika aukštesnio rango rusų kariškių. Mano tėvas Petras Liutikas buvo sumūrijęs paminklą, o labai talentingas savamokslis Gargždų menininkas Antanas Skuodas – išgražinęs ir padaręs užrašus. Nejaugi nebeliko nė nuotraukos? Vėliau jų palaikai buvo perkelti į kapines parke, o vienus, matyt, užmiršo.
83 metų mano brolis Benjaminas Liutikas, tada labai smalsus ir landus paauglys, pasakojo, kad prasidėjus karui žuvo labai daug rusų karių pasieniečių. Dar kelias dienas jų lavonai mėtėsi laukuose. Žuvo ir vokiečių, kurie buvo palaidoti maždaug apie tą vietą, kur dabar stotis. Greitai vokiečiai juos perlaidojo. Brolis matė, kaip juos iškasė, pagal rastus ženklelius nustatinėjo jų asmenybes, sudėjo į maišus su užtrauktukais ir išsivežė, sako, kad į Kretingą. Rusų kareiviai buvo užkasti keliose vietose. Po karo, vėliau, buvo perlaidoti Gargždų parko kapinėse. O čia jau aš mačiau pati. Išgirdusi nubėgau pasižiūrėti. Buvo iškasta tranšėja, rusų П raidės forma. Mačiau, kaip iš sunkvežimio rusų kareiviai su šakėmis metė tuos suirusius palaikus, kaip kokią maitą į tranšėją. Akyse visam gyvenimui išliko vaizdas, kaip ant šakės pakabintą koją su batu ir drabužių draiskanom nusviedė į duobę. Pabėgau… Vėliau buvo padaryti kapeliai su žuvusiųjų užrašais. Pamenu, kaip atvažiavusi motinėlė raudojo prie sūnaus kapelio, o kur jo galvelė ar kojelė?.. Mano tėvas su A. Skuodu ir čia buvo pastatę paminklą. Vėliau buvo pastatytas kitas.
Tai tokios patirtys.
