Italų dirigentas gargždiškiams priartino karalienės Bonos asmenybę

Svečias iš Milano C. Frattima, kurį pakvietė gargždiškė gidė M. Vasylienė, gargždiškius sužavėjo puikia lietuvių kalba, gebėjimu nuoširdžiai bendrauti. Pasakodamas apie karalienę Boną Sforcą, jis pademonstravo, kaip per įdomią asmenybę galima atskleisti XVI a. pirmosios pusės LDK politinę, ekonominę, socialinę bei intelektinę erdvę, užčiuopti epochos pulsą. C. Frattima būtent gargždiškiams pirmiesiems parodė dar nebaigtą kurti savo filmą iš Italijos operos istorijos. Jis akcentavo, kad vos 36 m. praėjus nuo operos žanro atsiradimo Florencijoje Lietuva buvo viena pirmųjų Europos valstybių, pažinusi naująjį baroko meno žanrą. 1636 m. Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmosios operos – dramaturgo Virgilio Puccitelli ir nežinomo kompozitoriaus opuso „Elenos pagrobimas“ premjera. Kultūros centro fojė sieną renginyje puošė apšviesta karūna, svečio C. Frattimos nuomone, labai panaši į Sforcų giminės karalių karūną. Ją padarė Nomedos kūrybos studijos vadovė Nomeda Jokubaitienė.

Talentingos, išskirtinės asmenybės, palikusios pėdsaką istorijoje, visais amžiais jaudino, domino ir tebedomina žmones. Tai įrodė pilnutėlė Gargždų kultūros centro fojė, kurioje gargždiškiai renginyje „Kiek tavyje Bonos?“ susirinko pasiklausyti puikiai lietuviškai kalbančio italų dirigento, kultūros ekonomisto Christiano Frattimos įžvalgų apie Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos veiklos bruožus, šios asmenybės įtaką XVI a. LDK politiniam, ekonominiam bei kultūriniam gyvenimui.

Ateityje – kūrybinė bendrystė

Lietuvos istorija, tradicijomis, papročiais, muzikos menu besidomintį C. Frattimą į Gargždus pakvietė gidė Monika Vasylienė. Įdomi paskaita-diskusija – tai svečio iš Milano neatlygintina dovana gargždiškiams.

Davęs pažadą dalyvauti renginyje C. Frattima koregavo savo įtemptą dienotvarkę. Mat praėjusią savaitę jis koncertavo Kaire, iš Gargždų kitą dieną išvyko į Vilnių ir išskrido į Milaną, jo laukė susitikimai Maltoje, vėliau – Bostone.

Galbūt pirmoji pažintis su gargždiškiais netolimoje ateityje išaugs į glaudų kūrybinį bendradarbiavimą. Mat Christianas, išgirdęs apie Gargždų kultūros centro rudenį rengiamą muzikos festivalį, juo itin susidomėjo ir yra tikimybė, kad pats jame dalyvaus.

Beje, Lietuvai ypatingus jausmus puoselėjantis italų dirigentas C. Frattima, kalbantis ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, vokiškai, prancūziškai, rusiškai, neseniai pretendavo tapti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu (minėtoms pareigoms konkursą laimėjo Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas – aut. pastaba). C. Frattima pustrečių metų yra gyvenęs Lietuvoje. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis baigė dirigavimo magistrantūrą pas maestro Juozą Domarką, Rusijoje stažavosi pas dirigentą Valerijų Gergijevą. Milane C. Frattima baigė ekonomikos studijas, taip pat kultūros ekonomikos magistrantūrą, yra kviestinis Vilniaus universiteto profesorius. Italijoje jis vadovauja baroko operos kompanijai „Coin du Roi“ ir dirba garsiajame „La Scala“ teatre.

Valdovės dėka – Gargždų bažnyčia

Renginio iniciatorė M. Vasylienė akcentavo, kad Gargždai taip pat susiję su įžymiąja valdove. Mat pirmąją Gargždų bažnyčią apie 1535 m. pastatė būtent karalienė Bona. Gargždų seniūnais tapus Radviloms, kurie buvo reformacijos šalininkai, bažnyčia buvo uždaryta ir neprižiūrima sunyko. Tačiau apie 1590 m. karalienė Ona Jogailaitė-Batorienė (Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto sesuo) rėmė katalikų bažnyčios atstatymą, ir 1648 m. pastatyta nauja bažnyčia senosios vietoje, o 1671 m. pašventinta. Nuo 1613 m. Gargždų bažnyčia tapo parapijinė.

Gargždų kultūros centre susirinkusi vakaro publika atidžiai klausėsi, kad kilusi iš garsios Milano Sforcų giminės Bona Sforca (1494–1557) išsiskyrė iš ankstesnių Lenkijos ir Lietuvos valdovų sutuoktinių tiek savo asmeninėmis savybėmis, tiek ir didelėmis politinėmis bei ekonominėmis ambicijomis. Šeimoje ji buvo auklėjama kaip kilminga, karališko kraujo asmenybė, būsima valdovė. Didžiulę įtaką Bonai turėjo jos motina – išsilavinusi, intelektuali moteris, savo rezidencijoje priiminėjusi menininkus, intelektualus, puikiai tvarkiusi savo dvarus, įtvirtindama juos pagal to meto naujausius architektūros reikalavimus, mokiusi savo dukrą racionaliai tvarkyti namų ūkį.

Bona Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 m., kai ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Tapusi valdove Bona vykdė ir reikšmingas ūkio pertvarkas, ilgalaikėje perspektyvoje tapusias vienomis reikšmingiausių ūkio pertvarkų Lietuvos istorijoje. Bona tiek tiesiogiai, tiek per valdovą veikė ir LDK politinį gyvenimą, turėjo dinastinių ambicijų. Bonos tiesioginė įtaka pastebima ir LDK kultūros, intelektiniam gyvenimui.

Renesanso įtaka – akivaizdi

Vakaro svečias C. Frattima, atsakydamas į klausimą apie Bonos įtaką Vilniaus valdovų rūmų architektūrai, atkreipė dėmesį, kad renesanso idėjos, 14 a. pabaigoje susiformavusios Šiaurės Italijoje, 15–16 a. pradžioje išplito po visą krikščioniškąją Europą. Į Vilnių renesansas atėjo 16 a. pradžioje per Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dvarą. Būtent karalienė Bona Sforca, atvykusi į Vilnių, kvietėsi ir italų menininkus: architektus, skulptorius, muzikus. Žemutinės pilies vietoje apie 1520–1530 m. pastatyti renesansiniai valdovų rūmai.

Valdovų rūmuose karalienė Bona lankėsi keturis kartus, iš viso Lietuvoje praleido apie 7 metus.

C. Frattima sakė, kad dėl Valdovų rūmų dabartinio atstatymo neturintis vienareikšmiškos nuomonės. Abejonės dėl jų autentiškumo yra nemažos, tačiau žvelgiant iš tos pusės, kad žmonėms reikia pažinti savo šalies istoriją, kad tokie statiniai pritraukia ir turistų srautus – tai pasiteisina.

Itališkos kultūros banga

Vakaro dalyvius domino, kiek karalienė Bona turėjo įtakos tuometei madai, ar ji mėgo puoštis, puotauti. Su Bonos Sforcos atvykimu į Lenkiją ir Lietuvą plūstelėjo didelė itališkos kultūros banga, aišku, ir permainos aprėduose. Bona išpopuliarino iškirptes, dvariškiai dėvėjo pagal itališką madą siūtus drabužius, greitai prigijusius visoje šalyje. Svečio iš Milano C. Frattimos teigimu, pati karalienė, nors vertino itin kokybiškus audinius, madų nesivaikė. Neretai jos drabužiai primindavo vienuoliškus apdarus.

Valdovų statusas įpareigojo rengti įvairius priėmimus, puotas, bet, C. Frattimos nuomone, Bona nebuvusi išlaidi. Tačiau būtent jos dėka Lietuvos didikų virtuves pasiekė Viduržemio jūros produktai, tarp jų alyvų aliejus, taip pat paplito ir pomidorai. Karalienės Bonos laikais pradėta naudotis šakutėmis. „Jos buvo tokios brangios, kad didikai jas prisirišdavo prie rūbų, jog nepamestų“, – replikavo gidė M. Vasylienė.

Laukė tragiškas likimas

Renginyje neliko nepaliesta ir mylimo karalienės Bonos sūnaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybų tema. Būtent dėl šių sutuoktuvių pašlijo motinos ir sūnaus santykiai. Karalienė Bona negalėjo susitaikyti su mintimi, kad sūnus vedė ne karališkosios šeimos atstovę. Yra įvairių šios istorijos versijų, tačiau C. Frattima mano, kad Žygimanto Augusto ir anksti mirusios Barboros santykiai tikrai buvo pagrįsti ne išskaičiavimu, o meile.

Beje, būtent karalienės Bonos įžvalgių pastangų dėka buvo sukurtas precedentas, kai jau dvejų metų jos vienintelis sūnus Žygimantas Augustas buvo pripažintas Lietuvos didiku, o 1529 m. Vilniuje jis buvo pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o po metų paskelbtas Lenkijos karaliumi.

Visgi po netikėtos Barboros mirties Žygimantas Augustas neatleido motinai jos priešiškos pozicijos ir daugiau su ja nebesimatė.

Karalienė Bona – tragiško likimo asmenybė. Paskutiniuosius gyvenimo metus ji praleido Bario kunigaikštystėje. Manoma, kad savo tarnų buvo pamažu nuodijama. Ji mirė 1557 m. lapkričio 19 d. visiškai vieniša ir savo tarnų apiplėšta. Bonos palaikai ilsisi Šv. Mikalojaus bazilikoje.

Vilija BUTKUVIENĖ

Mariaus VASYLIAUS nuotr.