Jaunoji gargždiškių karta įprasmino Holokausto tragedijos atminimą

Mokytoja R. Rusteikienė Gargžduose minint Holokausto 80-metį vedė minėjimo renginius ir kartu su savo mokiniais jautriai parodė meninę poetinę kompoziciją „Pasvirę į kraujo pusę“. Kompozicijoje įtaigius tekstus perteikė ir skaudžius žydų istorijos puslapius vertė „Vaivorykštės“ gimnazijos I klasių gimnazistai Darija Sermontytė, Arnas Simonaitis, Nojus Šimkus, Džiugas Saudargas, Justas Grigalskis, Benediktas Pakalniškis, Anielė Damašiūtė.

Vasaros karščiu alsuojančiuose ir bent menko lietaus lašelio ar vėjo gūsio išsiilgusiuose praėjusio trečiadienio Gargžduose, atrodo, nekrustelėjo net lapelis, kad galėtum įkvėpti gaivos, kad galėtum ištverti atsivėrusį skausmingos miesto istorijos prarajos pojūtį. ,,Atminties kelias“, skirtas Holokausto 80-mečiui pažymėti, miestiečius ir garbius svečius sukvietė prie buvusios sinagogos, taip pat prie memorialo, kuris žymi nacių sušaudytų žydų užkasimo vietą.

Tekstus rinko atsakingai

Skaudžių istorinių įvykių atsiminimui Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su jos iniciatyva įsteigtais Tolerancijos ugdymo centrais bei kitais partneriais inicijuoja nacionalinį projektą „Atminties kelias 1941–2021“. Minėta komisija kartu su Klaipėdos rajono savivaldybe, Gargždų kultūros centru, „Vaivorykštės“ gimnazijos Tolerancijos ugdymo centru, kuriam vadovauja mokytoja Ilma Agajan, šį kelią pradėjo būtent Gargžduose. Prieš 80 metų vos tik prasidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga naciai netoli dabartinės miesto autobusų stoties sušaudė 200 žydų ir tai buvo pirmosios masinės žydų žudynės Rytų Europoje.

Vienas jautriausių ir prasmingiausių birželio 23-iąją Gargžduose vykusio renginio akcentų, įtaigumu sukrėtusių visus dalyvius, – meninė poetinė kompozicija „Pasvirę į kraujo pusę“. Ją atliko Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos I klasių gimnazistai Darija Sermontytė, Arnas Simonaitis, Nojus Šimkus, Džiugas Saudargas, Justas Grigalskis, Benediktas Pakalniškis, Anielė Damašiūtė. Gimnazistus įkvėpė, kompoziciją kūrybiškai parengė gimnazijos mokytoja Rasa Rusteikienė, kuri kartu su Gargždų kultūros centro režisieriumi Vaidu Kvedaru atliko ir pagrindinius kompozicijos vaidmenis.

– Šiai meninei kompozicijai tekstus pagal J. Vaičiūnaitės, I. Mero, A. Frank, E. Hirsch kūrybą rinkome labai atidžiai, jautriai, kiekvienas žodis buvo apgalvotas ir išgyventas emociškai. Skambėjo ir žydų partizanų daina, ir Vilniaus geto himnas, – po renginio „Bangai“ kalbėjo R. Rusteikienė.

Dėkojo visi svečiai

Minėjime dalyvavę ir kalbėję garbūs svečiai atkreipė dėmesį, kad Gargžduose Holokausto tragedijai atminti skirtame renginyje, „Atminties kelio“ eisenoje dalyvavo nemažai jaunimo: tai svarbu, kad istorinė atmintis būtų saugoma iš kartos į kartą. Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Lietuvoje Robert S. Gilchrist, Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossef Levy, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Matthias Sonn, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas ypatingai padėkojo gimnazistams ir pedagogams už prasmingą ir įsimintiną meninę kompoziciją „Pasvirę į kraujo pusę“.

Gimnazistams ir jų pedagogams didelį įspūdį paliko premjerės I. Šimonytės pareikštas dėkingumas. Po renginio ji priėjo prie meninės kompozicijos dalyvių ir pasakė keletą šiltų padėkos žodžių. „Vaikai tai prisimins. Priėjo ir kelios brandaus amžiaus moterys, švelniai, gražiai kalbėjo su manim. Taip pat minioje buvo ir daugiau svečių iš užsienio, kurie renginyje nekalbėjo, tačiau priėjo ir dėkojo, sakė, kad viską suprato, viską jiems išvertė“, – renginio įvertinimu dalijosi R. Rusteikienė. Labiausiai ji džiaugiasi, kad meninės kompozicijos vertę suprato ir gimnazistų mamos, kurios palaikė morališkai ir didžiavosi, jog jų vaikai turėjo galimybę pajusti ir išgirsti gyvos istorijos tvinksnius.

Įsimintiniausia ir jautriausia skaudžioje meninėje kompozicijoje perteikta mintis iš Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ yra ir labai paprasta, ir labai stipri: „o gyventi vis tiek reikia“.

Pasijuto esą vieningi

Gimnazistas Arnas, apibūdindamas dalyvavimą Holokausto 80-mečio minėjime ir meninėje kompozicijoje, „Bangai“ kalbėjo, kad jam tai esanti puiki patirtis, nors pradžia ir buvo jaudinanti. „Tačiau laiko, praleisto ten, neiškeisčiau į nieką. Padėjo suprasti, kiek daug šis tragiškos istorijos paminėjimas žmonėms reiškia“, – samprotavo moksleivis. Jam pritarė Justas: „Minėjimas tikrai praplėtė akiratį bei pamokė naujų dalykų apie Holokausto pradžią Lietuvoje. Tokie renginiai puikiai parodo, kad praėjus net aštuoniasdešimčiai metų žmonėms vis tiek tai labai rūpi!“

Darijos nuomone, tai buvusi neapsakoma patirtis ir jaudinantis įrodymas, kad kartu galime būti vieningi!

Kūrybiška lituanistė R. Rusteikienė įsitikinusi tokio minėjimo prasmingumu. „Jį kartočiau ir kartočiau ir nebūtų gaila nei laiko, nei jėgų, nei mokinių parengimo. Mano pagrindinė užduotis buvo, kad vaikai suprastų, kur jie dalyvauja, kad suvoktų prasmę. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi gimnazistais, kad mums pavyko toks sudėtingas, protokolinis renginys. Atsisveikindama dar jų paklausiau: ar jūs suvokiate, kur mes buvome? Ir jie tvirtai atsakė: taip!“ – apibendrino pedagogė.

• Prieš 80 metų, 1941 m. birželio 24 d., Gargžduose buvo įvykdytos pirmosios masinės Lietuvos žydų žudynės. Jos laikytinos Holokausto pradžia vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje.Vokiečių kariuomenė Gargždus užėmė pirmąją karo su Sovietų Sąjunga dieną – birželio 22-ąją. Skirtingai nuo kitų Vokietijos–Lietuvos pasienio vietovių, Gargždai buvo užimti po įnirtingų kautynių, tik apie 15 val. Tos pačios dienos vakare į Tilsit (Tilžę) atvyko vokiečių A operatyvinės grupės vadas SS brigadenfiureris ir policijos generolas majoras Walteris Stahleckeris ir įsakė vietos gestapo viršininkui SS šturmbanfiureriui Hansui-Joachimui Boehmei užimtos Lietuvos 25 km pasienio ruože pradėti vykdyti komunistų ir žydų žudynes. Kadangi Tilsit gestapo pajėgų tam neužteko, Stahleckeris nurodė žudymams pasitelkti Memelio (Klaipėdos) policininkus.Kitos dienos rytą Stahleckerio nurodymus žudyti komunistus ir žydus Boehmei patvirtino ir Vyriausioji reicho saugumo valdyba (RSHA) Berlyne. Tuomet Boehmė įsakė Memelio pasienio policijos komisariato vadovui Frohwannui suimti visus Gargždų žydus ir komunistus. Taip pat vokiečiai paskleidė gandus, esą Gargžduose civiliai gyventojai priešinosi vokiečių kariuomenei.Tą pačią dieną, birželio 23-iąją, buvo suimta apie 200 asmenų. Žydų moterys su vaikais (apie 100 žmonių) buvo atskirti nuo vyrų ir patalpinti daržinėje netoli Gargždų. Suimtieji vyrai buvo nuvežti prie Vokietijos sienos ir laikomi pievoje po atviru dangumi. Juos saugojo vokiečių policininkai.Karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse Memelyje buvo suformuotas 20–25 vyrų specialus greitojo reagavimo policininkų būrys „Alarmzug“ (šie policininkai buvo apmokyti kovai su sovietų parašiutininkais ir šnipais). Birželio 23-iosios vakare „Alarmzug“ būrys gavo nurodymą pasiruošti kitą dieną įvyksiančiai Gargždų žydų egzekucijai. Būriui vadovavo iš Kionigsbergo kilęs leitenantas Werneris Schmidtas-Hammeris.1941 m. birželio 24 d. ryte specialus Memelio policininkų būrys sunkvežimiu išvažiavo į Gargždus. Ten pat susirinko Tilsit gestapininkai ir SD tarnautojai. Pažiūrėti būsimų žudynių atvažiavo Memelio policijos direktorius SA oberfiureris Bernhardas Fischeris-Schwederis ir Memelio apskrities viršininkas Grau. Prieš šaudymą Fischeris-Schwederis Memelio policininkams paaiškino, kad ši griežta bausmė yra būtina, nes suimtieji civiliai neva šaudė į vokiečių kareivius (tai buvo melas).Prieš sušaudymą iš pasmerktųjų buvo atimti vertingesni daiktai bei drabužiai, jiems taip pat buvo liepta užkasti žuvusių raudonarmiečių lavonus bei pagilinti sovietų kariuomenės paliktus apkasus. Po to gestapininkai liepė žydams grupelėmis po dešimt bėgti prie duobės, atsisukti veidu į Memelio policininkų rikiuotę ir pagal ltn. Schmidto-Hammerio komandą pasmerktieji buvo sušaudomi. Sužeistuosius pistoletų šūviais pribaigdavo pats Schmidtas-Hammeris ir gestapininkai. Buvęs Memelio muilo fabriko direktorius Fainšteinas tarp šaudytojų atpažino savo buvusį kaimyną ir draugą, policijos vachmistrą Knopensą ir prieš mirtį jam sušuko: „šauk taikliai, Gustavai“.1941 m. birželio 24 d. Gargžduose buvo nužudyti 200 vyrų ir viena už sovietų komisaro ištekėjusi moteris. Beveik visi sušaudytieji buvo žydų tautybės. Žudynėms pasibaigus, Tilsit gestapininkai vaišino policininkus degtine ir visi kartu nusifotografavo.Po vyrų sušaudymo žydų moterys, vaikai ir seneliai buvo suimti ir uždaryti dvare (apie 1 km už Gargždų Vėžaičių kryptimi), o rugsėjį taip pat sušaudyti.Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informaciją

Monika CALZONAITĖ