Jaunuolių meilės istorija sujungė upės krantus

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukakčiai – Gargždų kultūros centro dramos studijos „Dramastė“ vaidinimas

„Gražu Lietuvoje. Ypač vasarą, ypač prie upės. Ypač, kai esi įsimylėjęs. Meilė neklausia, kas esi, didlietuvis ar mažlietuvis, jaunas ar senas. Ateina ir viską sulygina. O juk iš tiesų mes visi ir taip esame lygūs“, – tai žodžiai iš neseniai Gargždų kultūros centro dramos studijos „Dramastė“ vaidinto spektaklio „Upė“. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui skirtas vaidinimas – patyrusios Gargždų kultūros centro režisierės Kristinos Kazlauskaitės-Kažukauskienės ir jos talentingų ugdytinių kūrybiškumo ir darbštumo įrodymas.

Išsiskleidžia lyg gėlės
„Nedrąsūs gyvenime, tačiau visai kitokie scenoje“, – apie dramos studijos „Dramastė“ jaunuosius aktorius sako režisierė K. Kazlauskaitė-Kažukauskienė, puikiai juos pažįstanti ir kiekvienam taikliai parenkanti vaidmenis visuose spektakliuose. Ema Venckutė, Aleksandra Medikaitė, Pijus Jokubaitis, Greta Daukšytė, Austėja Varnelytė, Emilija Oželytė, Saulė Girgždytė, Gabrielė Rakauskaitė, Justė Zybartaitė ir Kristupas Žalimas į dramos studiją atėjo, žinoma, norėdami vaidinti. Tačiau viliojanti scena kėlė ir savotišką baimę. „Viena mergaitė atėjo į studiją ir pateikė sąlygą: vaidins, jei neduosiu teksto, – prisiminė režisierė Kristina. – Tačiau po kelių repeticijų buvo aišku, kad ji gaus ne tik tekstą, bet ir ne vieną pagrindinį vaidmenį.“
Kad paaugliai taptų pasitikintys savimi, vienas kitą scenoje jaučiantys, įveiktų žiūrovų baimę, režisierei tenka pasitelkti įvairius pratimus, lavinančius meistriškumą, ir patirtį, kurios per daugiau nei dešimt „Dramastės“ veiklos metų sukaupta nemažai.
Dramos studijoje – dešimt paauglių nuo 14 iki 17 metų iš visų Gargždų mokyklų: „Vaivorykštės“ gimnazijos, „Kranto“ ir „Minijos“ progimnazijų. Austėja studiją lankyti pradėjo anksčiausiai 2015 m., Pijus – 2018 m., kiti vėliau. „Su mokytoja smagu dirbti, nesinori jos nuvilti, kai išeiname į sceną“, – prisipažino Ema, kuri vaidybos pagrindus kartu su Greta gavo Gargždų muzikos mokyklos dramos būrelyje.
„Man patinka skirtingi tipažai, pagal tai ir atsirenku vaikus, kurie nori tapti „Dramastės“ dalimi. Daugelis jų drovūs, tačiau aš mėgstu išbandymus, todėl malonu matyti, kaip jie po kurio laiko kaip gėlės išsiskleidžia renginiuose ir spektakliuose. Tas pasikeitimas man, kaip režisierei, duoda peno“, – šypsojosi Kristina.
Tobulėti jauniesiems aktoriams padeda praktika. Vaidinančius juos esame matę ir „Mars Lietuva“ eitynėse Pasaulinės gyvūnų dienos proga, Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje, Užgavėnėse Kvietiniuose, Kovo 11-osios šventėje, „Muziejų nakties“ renginiuose, Rasose, „Auksinių lempučių“ apdovanojimuose ir kt.: kur „Dramastės“ vadovė, ten ir jos ugdytiniai. Jeigu kas bandytų suskaičiuoti, kiek kartų per metus juos galima išvysti scenoje, pasirodytų, kad gerokai daugiau nei dešimt kartų ir mažiausiai viename spektaklyje. Visai neseniai jie atliko mažlietuvių ir didlietuvių vaidmenis spektaklyje „Upė“, skirtame Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukakčiai.

Ir skyrė, ir jungė
Pateikti istorinę temą ir faktus ne nuobodžiai, o įdomiai – toks buvo „Upės“ scenarijaus autorės ir režisierės K. Kazlauskaitės-Kažukauskienės tikslas. Mačiusieji spektaklį „Minijos“ kino teatro scenoje turbūt įsitikino, kad tai pavyko. Pasirinkusi jaunimui artimą meilės temą, režisierė supynė įvairių jausmų – neapykantos, abejonių, nepasitikėjimo, meilės pynę, kurioje yra ir humoro, ir lyrizmo, ir romantikos gijų.
„Pirmiausia gerai susipažinau su istoriniais faktais, o po to aiškinausi, kuo žemaičių gyvenimo būdas, apranga skyrėsi nuo Klaipėdos krašto gyventojų, kaip kalbėjo vieni ir kiti. Pjesės rašymas truko gal dvi dienas, tačiau pasiruošimas – apie dvi savaites“, – pasakojo scenarijaus autorė. Aktoriams vaidmuo buvo kuriamas pagal jų charakterius, o kiekvieną etiudą Kristina su aktoriais narpliodavo tol, kol jie suvokdavo ir savo personažo charakterį, ir istorines aplinkybes. Galbūt tai jiems scenoje leido jaustis laisvai. Spektaklį „Upė“ suvaidinę jaunieji aktoriai buvo patenkinti, tačiau sakė, kad norėtų pakartoti vaidinimą ir kitą kartą suvaidintų geriau.
„Upėje“ netiesiogiai, užuominomis kuriama svarbaus įvykio – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos – atmosfera. Pjesės veiksmas vyksta prie upės, kur susitinka priešiškai nusiteikę didlietuviai ir mažlietuviai, ūkininkų ir žvejų vaikai, tačiau pamažu vaikiška neapykanta ima tirpti. Tarp abiejų kraštų jaunuolių Elzės ir Jurgio užsimezgusi meilė, vestuvės ir gimęs kūdikis simboliškai sujungia lietuvius. „Kad ir kokioje Lietuvos pusėje gyventume, kaip begalvotume – mes visi broliai ir seserys – baltai. <…> Neleiskime, kad kas nors iš pašalės mus įtikintų, jog yra kitaip. Kas likimo sujungta, negali būti padalinta žmogaus“, – baigiamojoje scenoje nuskamba prasmingi žodžiai.
„Sužinoję istorinius faktus apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, kad dėl šios idėjos žmonės net pėsčiomis ėjo į Klaipėdą, jaunieji „Dramastės“ aktoriai pajuto pagarbą istorijai“, – sakė „Upės“ režisierė, beje, gimusi prie upės, kurį skyrė lietuvius ir latvius. Pjesėje ypatingas vaidmuo teko Amūrui – K. Kazlauskaitės-Kažukauskienės sūnui. Jis „Upėje“ simbolizuoja suvienytą Lietuvą.

1923-iųjų metų sausį Klaipėdoje įvyko ginkluotas sukilimas, kai apie 1100 Lietuvos savanorių sausio 10-osios naktį pradėjo karinę operaciją, siekdami susigrąžinti uostamiestį. Tikslingai suplanuota operacija pavyko sausio 15-osios naktį. Po jėga iškovotų paliaubų 1923 metų vasario 16 dieną Ambasadorių konferencijoje buvo priimtas sprendimas Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Šių įvykių sukakties proga Seimas 2023 metus paskelbė Klaipėdos krašto metais.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.